Dažnas iš mūsų šiandien gėrėdamasis Vincento van Gogho darbais ir garbindamas jo genialumą neretai pamiršta, kad pats tapytojas būdamas gyvas šlovės paragauti negavo. Savo paveikslus tapęs tuo metu nepriimtinu ir nekanoniniu stiliumi, van Goghas buvo nepripažintas ir priverstas kankintis tapybos pasaulio pakraščiuose.
Panašiai yra su jo paties gyvenimo istorija ir asmeniu. Šiandien tai yra dailininkas, kurio gyvenimo istorija – viena liūdniausių, tačiau ir ikoniškiausių. Beveik visi yra girdėję apie absentą, šizofreniją, nupjautą ausį ir kitus panašius olandų tapytojo gyvenimo aspektus. Tačiau tuo pat metu platesnėms auditorijoms yra mažai kalbama apie tai, kas padarė van Goghą legenda – ypatingą jo žvilgsnį į pasaulį, gebėjimą jį matyti kitaip bei ištikimybę šiam matymui, nepaisant kritikos lavinos.
Pastarąją problemą bando spręsti režisierius Julianas Schnabelis, jau žinomas iš savo 2007-ųjų filmo „Skafandras ir drugelis“ (Le Scaphandre et le Papillon), tapusio daugelio favoritu. Savo naujausiu filmu „Prie amžinybės vartų“ (At Eternity‘s Gate, 2018) režisierius nebando sukurti biografinės epopėjos.
Taigi „Prie amžinybės vartų“ nepamatysite mažojo Vincento, dėl kokio nors vaikystės incidento, sužinančio, kad jis bus tapytojas. Čia nerasite ir scenos, kurioje Larso von Triero stiliumi nufilmuota, kaip van Goghas mėsinėja savo ausį grojant linksmai muzikai.
„Prie amžinybės vartų“, atrodo, yra tarsi bandymas priartėti prie impresionistinio pasaulio mąstymo, tarytum impresijų segmentai, turintys mums atverti vieno įspūdingiausių visų laikų dailininkų matymą, mąstyseną bei skausmą. J. Schnabelis spėriai, kartais netgi chaotiškai žaidžia su scenomis, dialogais, vaizdiniais ir spalvomis, taip versdamas žiūrovą pajausti ne per naratyvą, o per audiovizualinius pojūčius. Tad vienas svarbiausių „Prie amžinybės vartų“ aspektų yra kinematografija. Chaotiškas, trūkinėjantis, išryškintomis spalvomis ir kartais net skausmingai artimas savo kadrais, pereinančiais į pirmo asmens vizijas.
Kameros darbas yra tartum atskirai gyvuojantis filmo aspektas, sustiprinantis vizualinių impresijų pojūčius. Bežiūrint filmą prie minėtų kinematografinių sprendimų reikia priprasti. Kadrai ir montažas tikrai ne visada gerai suveikia (tai matoma Vincento psichozes perteikiančiose scenose), tačiau pats bandymas priartėti prie van Gogho pasaulio matymo yra sveikintinas.
Galų gale viena pagrindinių filmo temų bei užduodamų klausimų ir yra tai, kaip van Goghas matė pasaulį ir kodėl kiti nematė to, ką matė jis. Kaip teigia pats tapytojas filme, paveikslus reikia tapyti greitai, kol įspūdis dar nėra apleidęs tapytojo rankos ir proto. Smagu, kad ir kinematografininkai bandė panašiai pažvelgti į savo darbą.
Tai nereiškia, kad juosta yra pretenzingai sumontuotas nesusijusių scenų ir vaizdų kratinys. Galima suprasti, kad matome vėlyvuosius tapytojo gyvenimo metus Arlyje, Prancūzijoje. Pamatome ir šiandien tarp tapybos istorija besidominčiųjų gana nekokią reputaciją turintį Vincento „draugą“ ir šiaip išnaudotoją Paulį Gauguiną (Oscaras Isaacas). Girdime ir paties van Gogho refleksijas apie savo gyvenimą. Nepaisant to, istorija neatrodo esminė filmo ašis, greičiau rėmai, kuriuose skleidžiasi vizualinės impresijos.
Bet, nepaisant visko, „Prie amžinybės vartų“ nebūtų toks patrauklus filmas, jei ne pagrindinė jo žvaigždė. Kai buvo paskelbta, kad van Gogho vaidmeniui pasirinktas Willemas Defoe, pats sau pagalvojau, kad turbūt geresnio pasirinkimo tarp žinomesnių aktorių nebuvo galima rasti. Ir ne tik dėl panašumo. Pamatęs filmą, tik dar kartą tuo įsitikinau.
W. Defoe vaidyba tikrai nenuvilia ir sukuria vieną geriausių gyvenimo vaidmenų. „Prie amžinybės vartų“ tikrai nėra tobulas biografinis filmas. Jis neapima ir visos van Gogho biografijos, tačiau bando kviesti žiūrovą pažvelgti į pasaulį paties Vincento van Gogho akimis. Galbūt visiškai to J. Schnabeliui įgyvendinti ir nepavyksta, tačiau vien bandymas tai padaryti platesnei auditorijai nusipelno žiūrovų dėmesio.
