Šios mintys kilo perskaičius mūsų bendradarbio Gintauto Vaitoškos komentarą „Pasipriešinti homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui“ bei įvairius komentarus ir atsiliepimus apie jį. Tai nėra tiesioginis atsakymas, bet platesnis pasvarstymas apie tai, kodėl kartais mūsų sakoma žinia lieka neišgirsta, o neretai sukelia net adresato pyktį.
Kviečiu pasikalbėti. Ir tuos, kurie manote, kad Bažnyčia tik draudžia, ir tuos, kurie įsitikinę, jog dabartinis popiežius ir jam pritariantieji pataikauja moderniai kultūrai ir taip griauna Bažnyčią, ir tuos, kurie mano, jog Bažnyčia turėtų atsitraukti nuo politinių sprendimų, susijusių su žmogaus gyvybės apsauga, santuokos ar šeimos politika, ir tuos, kurie politizuoja Bažnyčios mokymą. Imkime ir pasikalbėkime. Tik tam, kad pokalbis pavyktų, prieš pradėdami turėtume šį tą susitarti.
Pirmasis susitarimas: pabandykime suprasti, ką iš tiesų vienas kitam sakome
Tikrai atrodo, jog gyventi aiškiai žinant, kas yra „savas“, o kas yra „kitas“, o tai dažnai reiškia priešas ar oponentas, yra daug lengviau, nei gyventi komplikuotoje, nevienasluoksnėje, niuansuotoje tikrovėje, kurioje nėra taip lengva braižyti ribas ir skirstyti žmones į aiškias kategorijas. Galvojimas, jog yra paprasta atpažinti, kas yra tas „savas“, o kas „svetimas“, tėra iliuzija, kuri remiasi manymu, jog aš žinau, ką kitas galvoja vienu ar kitu klausimu. Tai yra tam tikra išankstinė nuostata, jau pačioje pradžioje pasmerkianti bet kokį dialogą nesėkmei.
Tokių nuostatų yra apstu bet kurioje srityje, ir nesvarbu, kurioje ideologinės kovos barikadų pusėje atsiduri. Tikintieji yra prieš abortus, vadinasi (!), jie yra už moterų priespaudą, reprodukcinių teisių ribojimą, moters vietą „prie puodų ir vaikų“. Kažkas neprieštarauja, kad miesto gatvėmis žygiuoti ir įvairius renginius miesto bendrose erdvėse organizuoti galėtų visi, taip pat ir homoseksualūs žmonės, vadinasi (!), tas kažkas yra prieš Bažnyčios mokymą, tautos priešas, nes nerūpi jos išlikimas, nes savaime aišku, jog tas kažkas yra ir už tos pačios lyties asmenų santuoką, teisę jiems įsivaikinti ir t. t. Kažkas sako, jog jaučia homoseksualius potraukius, vadinasi (!), jis ar ji yra nelaimingas, iškrypėlis, gyvena nemoralų gyvenimą ir dar siekia politinių tikslų, nori savo nemoralumą normalizuoti. Kažkas sako, jog tėvai yra pirmieji vaikų auklėtojai ir ugdytojai, ir valstybė jiems gal tik padėti, vadinasi (!), tas kažkas nori vaikus mušti. Arba kiti sako, jog kartais vaikus būtina apsaugoti, paimant juos iš nesaugios, nors ir artimos aplinkos, vadinasi (!), jie nori turėti teisę vaikus be pagrindo atimti, juos parduoti, užsidirbti iš tėvų bejėgiškumo, priverčiant lankytis visokiuose beverčiuose kursuose. Etiketę bet kas gali užsidirbti už vieną pasisakymą, ne tokią nuotrauką ar net už tai, kad kažkuo esi panašus į vieną ar kitą grupę.
Kad tos išankstinės nuostatos pradėtų griūti, gal verta mums visiems įsiklausyti ir išgirsti visą, kad ir labai sudėtingą pokalbininkų istoriją? Tiesa, pažinimui reikia laiko ir nepadalinto dėmesio, kalbėjimo ne tik komentarais ar straipsnių antraštėmis, bet ir susitikimų. Dar prireiks atidumo bei jautrumo dėliojant žodžius, kad nesusiaurintume, gal kartais ir netyčia, nei savo, nei kitų tikrovės. Taip, kartais tenka kalbėti tik apie vieną tikrovės aspektą, nes į vieną straipsnį visko nesutalpinsi, tačiau kartais norisi klausti, ar tikrai nebuvo galima rasti žodžių, kuriais išvengtume kaltinimo, situacijos šaržavimo, nepagrįstų apibendrinimų ir nekorektiško situacijos susiaurinimo? Toks susiaurinimas tik stiprina tą išankstinę ir taip dažnai klaidingą nuostatą ir apie pašnekovus, ir apie bendražygius, o svarbiausia, trukdo išgirsti žinią, kurią svarbu išgirsti.
Antrasis susitarimas: pabandykime patikėti vienas kito geranoriškumu
Pokalbiui dar prireiks tikėjimo, kad kitaip galvojantis ir kitokių nei aš pats tikslų siekiantis nebūtinai yra savanaudis, norintis pašnekovą sumenkinti ir jį marginalizuoti. Taip pat prireiks tikėjimo, kad net stipriausiam ir aršiausiam oponentui rūpi visuomenė, jos gerovė, vaikai, šeima ar santuoka. Turėti interesą nėra savaime blogai, nėra blogai ir siekti galios ar daryti įtaką. Savuose siekiuose remtis sava pasaulėžiūra bei įsitikinimais taip pat yra labai natūralus ir neišvengiamas dalykas. Tad visi, einantys į sąžiningus viešus pokalbius ar politines diskusijas, yra „vienoje valtyje“, visi nori savo aplinką padaryti geresnę ir siekia to pagal savo įsitikinimus.
Būtų nesąžininga tikėtis, kad katalikų tikėjimą išpažįstantieji atsiribos nuo savo pasaulėžiūros, kai sprendžiami politiniai klausimai. Kodėl? Nes tikėjimas nėra vien religinės apeigos. Tai yra visus gyvenimo (net ir politinius) pasirinkimus formuojanti pasaulėžiūra, kurios ašis yra ne knyga su surašytomis gyvenimo taisyklėmis, o gyvas santykis su Dievu. Jis yra Kūrėjas, o žmogus – kūrinys, o kartais bendrakūrėjas. Ką tai reiškia, kai kalbame apie kasdienius pasirinkimus? Tai, kad žmogus nėra visagalis ir ne viską jis gali pats nuspręsti, ne viską gali pasirinkti.
Pavyzdžiui, ne žmogus kitam žmogui suteikia vertę, bet pats Kūrėjas. Praktiškai tai reiškiasi tuo, jog krikščioniška pasaulėžiūra nustato veikimo prioritetus: pirmiausia reikia pasirūpinti labiausiai atstumtaisiais, ir tais, kurie neturi orių materialinių gyvenimo sąlygų, ir tais, kurių gyvenimo verte abejojama – dar negimusiais, ligoniais, kaliniais ar senoliais. Pripažinti, kad kažkas kitas, o ne aš esu mane supančios tikrovės kūrėjas, taip pat reiškia gyventi su tam tikromis duotybėmis ir jas gerbti. Mes nesirenkame su kūnu ar be kūno gimti, kaip ir nesirenkame gimti vyru ar moterimi, kaip ir nesirenkame, kad vaikui pradėti reikia ir vyro, ir moters. Katalikiškoje pasaulėžiūroje priimti šias duotybes yra esminga, ir tai yra viso Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą pagrindas. Prieštaraudami tam tikriems politiniams sprendimams ar kitus palaikydami, tikintieji siekia ne kažką riboti, pažeminti ar pasmerkti, bet atsižvelgia į tikrovę, kuri pranoksta bet kokį socialinį, kultūrinį ar teisinį konstruktą. O rūpestis kyla dėl to, kad politiniuose, visuomeniniuose sprendimuose, neatsižvelgę į šią tikrovę, galime sulaukti nenorėtų, dramatiškų ir mus pačius žalojančių pasekmių. Negi toks rūpestis yra nusikaltimas?
Jei prašome supratimo ir patikėjimo geranoriškumu, jį turėtume parodyti ir savo pašnekovams, pavyzdžiui, tiems, kurie teisę laiko paprasčiausiu įrankiu, įtvirtinančiu tam tikrus visuomeninius susitarimus, tiesiog palengvinančiu kasdienį gyvenimą. Nesusituokusios ir tuoktis net neketinančios poros, tos pačios lyties poros, vaikus auginantys vieniši tėvai ir mamos, kaip ir tikintieji bei netikintieji yra mūsų tikrovės dalis. Suprantamas yra saugumo, pripažinimo ir patogumo, kurį suteikia tam tikras teisinis statusas, siekis. Tik gal įmanoma rasti tokias to statuso formas, kurios nepaneigtų ir nesuvienodintų iš esmės skirtingų dalykų?
Trečiasis susitarimas: pabandykime susitarti
Susitarti pirmiausia reikėtų dėl to, kad mes visi galėtume rasti kažką, dėl ko verta atsiprašyti. Mažų mažiausia galėtume peržvelgti savo kalbėjimo būdą. Ne tik namuose ar darbe, bet ir komentarų skiltyse, kur lengva užsidengti anonimiškumu, ar feisbuko puslapiuose, kur saugumą suteikia virtualus atstumas.
Antra, reikėtų susitarti, kad sparčiau judėsime į priekį tik susitardami. Nė vienas oponentas nepradings mums panorėjus. Visuomenė, kurioje visi vienodai mąsto, taip pat yra utopija. Akivaizdu, jog visi esame pavargę nuo nuolatinių viešų kivirčų net dėl mažiausių skirtumų. Pavargome ir nuo nuolatinio sukimosi nereikšmingose detalėse ar nesibaigiančiose politinėse kovose. Taip, tikrai galima manyti, jog išsakytos pozicijos sukelti prieštaravimai, pasipriešinimas ar net pyktis rodo judėjimą į priekį, aktyvų, efektyvų ir vaisingą darbą. Bet ar tikrai? Štai aktyviai, gal net aršiai diskutuojame apie šeimos, vaiko teisių, smurto, lytinio švietimo ir ugdymo sąvokas, rodos, visa Lietuva savo nuomonę turi ir aktyviai veikia. Ir kas iš to? Šeimos kaip neturėjo tinkamos paramos sistemos, taip ir iki šiol neturi, vaikai kaip gyveno skurde, taip ir iki šiol gyvena, nei šeimoms, nei mokytojams nuo kažkur užrašytų ir nugulusių programų netampa aiškiau, kaip vaikams kalbėti apie lytiškumą. Matyt, ne apie tai diskutuojame.
Ir trečia, kaltinimai, skaldymas, pašnekovo menkinimas, šaržavimas ar etikečių dėliojimas ir tas tikrovės susiaurinimas, ištraukiant iš konteksto atskiras patogias detales, susitarti nepadeda. Kaip tik atvirkščiai, labai natūralu, kad nuo tokio pobūdžio kreipimosi į mus, mes norėsime tik gintis.
Tad gal nors trumpam atsikvėpkime, pasikalbėkime apie tai, ką vis dėlto galime kartu padaryti, neatsisakę savo pasaulėžiūros.
