Šiandieninėje visuomenėje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į senatvę. Štai Prancūzijos viešojoje erdvėje žodis senas (žmogus) keičiamas žodžiu senjoras. Toks pasirinkimas grindžiamas tuo, kad senas yra įžeidžiantis žodis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lingvistinė smulkmena, tačiau, kaip ir bet kuris kitas politiškai (ne)korektiškų žodžių pasirinkimas, rodo visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius. Jei žodis senasyra įžeidžiantis, vadinasi, ir senatvė laikoma gėdingu, žeidžiančiu dalyku. Kaip pastebėjo konferencijos Sveika, senatve (pranc. Bonjour vieillesse) dalyviai (religijos antropologas Pierre’as Diarra, rašytoja Véronique Dufief ir filosofas Bertrand’as Quentinas), žodis senas neturėtų būti laikomas įžeidžiančiu, bet atvirkščiai – teigiamą konotaciją turinčiu žodžiu, nes senatvė nėra kiekvieno mūsų laukiantis likimas. Senatvė – tai apdovanojimas, kurį ne kiekvienam pasiseka gauti.
Kaip pastebi P. Diarra, Afrikoje vien mintis, kad žodis senas turi įžeidžiančio žodžio konotaciją, būtų neįmanoma. Senas žmogus yra gražaus ilgo gyvenimo pavyzdys. Senas žmogus stovi čia, prieš mane, vadinasi, jis jau įveikė visus gyvenimo sunkumus, pavojus, o dabar gali dalintis savo patirtimi su kitais. Didžiuojuosi juo ir norėčiau, kad ir man šitaip gyvenime pasisektų. Anot P. Diarros, nepaisant to, kad Afrika milžiniška ir skirtingose valstybėse papročiai skiriasi, požiūris į seną žmogų yra visur toks pats pagarbus ir kupinas dėkingumo. Senatvė Afrikoje suprantama kaip pasiruošimo kitam gyvenimui laikas, todėl ji laikoma ne gėdingu dalyku, o siekiamybe. O Vakaruose vyraujantis jaunystės kultas bando įvairiais būdais neigti senatvę, klausiama ekspertų, kaip kuo ilgiau išlikti jauniems, kai tuo pačiu metu Afrikoje ekspertais tampa seni žmonės – jauni žmones jų teiraujasi, kaip reikia gyventi, kad ir jie sulauktų tokio gražaus amžiaus ir vėliau patys taptų pavyzdžiu kitoms kartoms.
Viena iš prežasčių, kodėl į senatvę žiūrima kaip į neigiamą dalyką, yra nedarbas. V. Dufief priminė, kad Prancūzijoje ir kitose šalyse atsiranda vis daugiau inicatyvų, kurių tikslas – įtraukti senus žmones į visuomeninę, religinių bendruomenių veiklą, savanorystę. P. Diarra, reaguodamas į V. Dufief komentarą, stebėjosi, kad senas žmogus turi užsiimti kokia nors aktyvia veikla ir tokiu būdu tarsi pateisinti savo teisę būti. Tai yra absurdiška. Kuo rūpinimasis anūkais, paprasčiausias bendravimas, patarimų davimas yra menkesnės veiklos už kitas? Juk senas žmogus yra mūsų visuomenės dalis – visuomenės, kurios atmintis trumpa, nes ji apie seną žmogų kalba kaip apie naštą, pamiršdama, kad jis yra tos pačios visuomenės dalis.
P. Diarra primena, kad Afrikoje žmogaus nauda visuomenei nėra matuojama tais pačiais pelningumo kriterijais, kaip Vakaruose. Senų žmonių fizinis silpnumas nėra traktuojamas kaip minusas vien dėl to, kad jie negali užsiimti aktyvia veikla. Seni žmonės turi ką pasakyti kitoms kartoms. Senolių išmintis – jų stiprybė, o dalinimasis išmintimi – jų darbas, labai vertinamas ir gerbiamas Afrikos visuomenėje. Jei to nepripažįstame, nepripažįstame ir to, kad reikia ne tik žmonių, kurie stato namus ar pardavinėja batus, bet ir tų, kurie klauso, kurie dalinasi savo išmintimi, kurie mus moko būti dėmesingus vieni kitiems, kurie padeda nepamiršti to, kas iš tiesų svarbu. Žmogaus vertės negalima išmatuoti nei ekonominiais, nei jokiais kitais kriterijais, todėl absurdiška sakyti, kad seni žmonės gali būti našta visuomenės ekonomikai, kad juos reikia išlaikyti. Atvirkščiai – turime dėkoti už viską, ką jie dėl mūsų padarė. Kol neišmoksime būti dėkingi, požiūris į senus žmones nepasikeis.
Vartotojiška visuomenė yra įpratusi gauti viską čia ir dabar, priimti spontaniškus sprendimus. Dažnai nesusikalbėjimai, konfliktai įvyksta kaip tik dėl to, kad neturime kantrybės išgirsti kitą iki galo. Seni žmonės moka įsiklausyti į kitą, į kito skausmą. V. Dufief pasakojo, kad jaunystėje sirgo maniakine depresija. Jos bendraamžiai buvo pačiame jėgų žydėjime, lipo karjeros laiptais, kūrė šeimas, jie nerasdavo nei laiko, nei noro būti su ja. Tačiau ji atrado prieglobstį senų žmonių draugijoje, kurių ypatingas dėmesingumas, jautrumas jos trapumui, buvo tai, ko jai kaip tik reikėjo. Senoliai savo ramiu buvimu ir žvilgsniu, nukreiptu ne į save, bet į kitą, kviečia ir mus tapti stebėtojais, pažvelgti į skubančio pasaulio beprotybę ir paklausti savęs, kur bėgame? Gal tiesiog ratais aplink save?
Iš senų žmonių galime mokytis buvimo su kitu meno. Žaviuosi močiutėmis, kurios po šv. Mišių katedroje atsisėda Gedimino prospekte ir ramiai gurkšnoja kavą, seneliais, kurie pasikviečia anūkus darbams į sodą – nuvykęs supranti, kad tai tebuvo pretekstas pokalbiui prie arbatos puodelio. Stebiuosi senais žmonėmis, kurie patys stokodami jėgų visgi randa galimybių aplankyti ligoninėje gulinčius draugus. Jie atiduoda paskutinius pensijos centus savo anūkams. Jie suruošia Kūčių stalą. Ar jie turi daugiau laiko? Ne, bet jie randa daugiau laiko kitam. Jie nepraeina pro šalį nepakalbinę medyje nutūpusio paukštelio, neleidžia rožei nuvysti, pomidorui neprinokti, knygai apdulkėti, anūkui nepavalgyti.
Jie nežino, kaip naudotis kompiuteriu, bet susikuria Skype’ą, kad paskambintų ir paklaustų, ar yra ko valgyti už jūrų marių, ar esi laimingas. Jie seka pasakas, kai tau penkeri ir tu visą likusį gyvenimą tiki laimingomis pabaigomis. Kartais atrodo, kad jų patirtis atgyvenusi, kad jie gyvena savo seniai buvusiomis dienomis, bet iš tiesų yra atvirkščiai – jų išgyvenimų įvairovė daro jų patirtį universalią. Senoliai moka ir moko klausyti, patarti, bet jie tau nėra paruošę vieno teisingo gyvenimo recepto, nes žino, kad gyvenime būna visaip. O būna ir taip, kad ateini pas senelius tikėdamasis gauti gyvenimiškų pamokymų, bet gauni didelę porciją ledų.
Mes dažnai gailimės senų žmonių, nors juk toli gražu ne kiekvienam pasiseka sulaukti garbaus amžiaus. Senatvė galbūt labiausiai gąsdina todėl, kad priverčia susidurti akis į akį su savo žmogišku trapumu ir išmokti jį priimti. Žmonės bijo savo trapumo, bijo silpstančio kūno, nes jis asocijuojasi su mirtimi. Tačiau, kaip pastebi aptariamos konferencijos dalyviai, senyvo amžiaus žmonės pasižymi didele vidine stiprybe, kuri leidžia patikėti, kad žmogus yra kur kas daugiau, nei vien kūnas. O senų žmonių rami laikysena artėjančios mirties akivaizdoje, jų akių šviesa, humoro jausmas yra pats gražiausias įrodymas, kad tikrasis gyvenimas dar tik prasideda ir mums visiems pakeliui amžinojo džiaugsmo link.
