Mielas vaizdas, kai suaugusiųjų kompanija linksma šnekučiuojasi, o vaikas ramiai šalia žaidžia, gali būti iš tiesų ne toks jau ir mielas. Net jei jums atrodo, kad vaikas užsiėmęs savais reikalais ir nieko negirdi, taip būna ne visada. Vaikai klausosi, klausydamiesi ne viską supranta, o tai, ko nesuprato, susikuria savo fantazijoje. Todėl nenustebkite, kad jei jūs kalbėjotės su draugėmis apie vaiko netikusią auklėtoją, kitą dieną į darželį jis eis su klyksmais. Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė aptarė keletą tokių temų, kurių reikėtų vengti prie vaikų, net jei jums atrodo, kad jie negirdi.
– Nuo kada vaikas jau pradeda girdėti ir suvokti tai, apie ką kalba suaugusieji?
– Reikėtų pabrėžti, kad vaikas gal dar ir negali visiškai suprasti turinio, bet jau gali pagauti jausmą, kuris yra užvaldęs mamą ar tėtį, kalbantis apie vieną ar kitą dalyką, ir tą gali padaryti labai anksti, netgi kūdikystėje. Jei kalbėsime apie sąmoningą suvokimą, šis sugebėjimas išsivysto irgi gana anksti: pusantrų ar dvejų metų vaikas jau pajėgus suprasti žodžių turinį. Jei jis nugirdo tik pusiau kažką, kažko nesuprato, tai, ko nesuprato ar neišgirdo, susikurs.
Tai reiškia, kad jie, klausydamiesi, ką kalba mama ar tėtis, ne tik girdi, bet ir pradeda daryti tam tikras išvadas. Dvimečiai ar trimečiai jau tą daro gana gerai. Net jei vaikas žaidžia sau, kažkokios suaugusiųjų pokalbių nuotrupos lieka jo galvoje. Būtų per daug paprasta, jei vaikas ugdytųsi ir formuotųsi tik tuomet, kai mama ar tėtis sėdi priešais ir sako, kaip reikia elgtis, o kaip nereikia. Vaikas ima viską iš aplinkos.
– Viena iš tokių temų yra darželis. Su šia tema reikėtų elgtis atsargiau ar kalbėtis apie tai tik teigiamai – kiek čia yra tiesos?
– Iš dalies taip. Bet darželyje yra visko, ir apie tai svarbu su vaiku kalbėtis. Bet tokie pasakymai, kaip „baigsis greitai jo katino dienos“, be abejo, vaiką veikia neigiamai. Gal jis nesuprato, kas ir kaip, bet tas mamos atodūsis, tėčio akių nudelbimas, leidžia vaikui formuoti tam tikras išvadas.
Jei mama su kita mama kalbasi apie patirtis darželyje, ir kita pasakoja, kaip jos vaikas ten nuėjęs verkė, be abejo, kad vaiką veikia. Jis dar nežino, kas tame darželyje bus, bet girdi jau rezultatą, kad kažkas ten nuėjęs verkė. To gali užtekti, kad vaikas, patekęs į darželio aplinką, nebus tas tyrinėjantis, o bus nuolat ieškantis grėsmingų dirgiklių, dėl ko čia reikia verkti.
Taigi svarbiausia mamoms suprasti, kad jei vaikas yra šalia, kažką nugirdo, pasidarė savo išvada, jų pareiga vėliau pritūpti prie vaiko ir papasakoti, kaip ten yra ir kodėl tas vaikas verkė. Normalu, kad yra liūdna, kad neturi pradžioje draugų, bet kartu ten yra ir daug įdomių dalykų: naujų žaislų, mielos auklėtojos, įdomių knygelių.
– Kokios dar yra temos, kurių reikėtų vengti prie vaikų?
– Vienareikšmiškai apie patį vaiką ir jo netinkamą elgesį. Įsivaizduokime, dvi mamos kalbasi ir viena sako: oi, koks tavo ramus vaikas, o mano tai lekia, šaukia, rėkia. Vaikui tą nėra malonu girdėti. Ir tai, kaip mama guodžiasi kitai apie netinkamą elgesį, vaiko nemotyvuoja, nedrąsina, todėl taip elgtis nereikėtų. Problema turėtų būti sprendžiama su vaiku, o ne už jo nugaros.
Kitas dalykas, apie mokyklą. Tėvai turėtų vengti tokių frazių, kaip „mokykla padarys iš tavęs žmogų“ ir pan. Tai nedidina motyvacijos mokytis. Apie auklėtojas ir mokytojas, jų netinkamas reakcijas, poelgius reikia kalbėtis, bet labai svarbu, kaip tą darysime. Darželinukas dar nesugeba visko sujungti į visumą. Jei jis išgirsta, kad auklėtoja bloga, kitą dieną jam nuėjus į darželį ji pasirodys daug grėsmingesnė, nei yra iš tikrųjų. Nes mama su tėčiu vakar uždėjo antspaudą.
Tad, jei sakome, kad auklėtoja galbūt sudrausmino netinkamai, turime kartu pasakyti, kad ji vis tiek yra labai mylinti, galbūt buvo pavargusi ar jai skaudėjo galvą. Reikia suprasti, kad vaikas nėra mažasis suaugęs, todėl jam reikia mūsų pagalbos, kad jis nedarytų savų interpretacijų.
– O jei mama su kita mama kalbasi apie tėčius? Tarkime, skundžiasi ar pan., ar tai teisinga?
– Tai nėra geras pavyzdys, nes vaikui jo tėtis yra pats geriausias, nepriklausomai nuo to, koks vyras jis yra mamai. Jam skaudu girdėti, kad jo tėtis yra blogas. Šiek tiek ūgtelėjusiam vaikui tai irgi sukelia tam tikrą vidinį konfliktą: kodėl man geras, o mamai – blogas?
– O kaip dėl tokių paprastesnių temų – susirinkusi draugų kompanija kalbasi apie savo patirtis, apie vaiduoklius, antgamtinius reiškinius. Ar tai gali išgąsdinti vaiką?
– Be abejo. Ypač, jei kalbame apie 2–3 metų vaikus, kurie apskritai yra labai jautrūs tokiems dalykams, kaip raganos, monstrai. Jų vaizduotė yra labai laki, todėl tokios kalbos, kad buvau, mačiau, kažkas pabeldė, bet nežinau kas, juos gali išgąsdinti.
Vaikų vaizduotę visa tai dar labiau įaudrina ir jie patys su tuo nebesusitvarko. Sudirginta fantazija juos nuneša ten, kur patys nebegali išbūti, nes ir bijo, ir jaudinasi. Tai gali išprovokuoti jų baimes ir jas sustiprinti.
– Tai kaip kalbėtis, kad ir tėvai, ir vaikai jaustųsi laisvai?
– Mūsų tikslas yra, kad vaikai kalbėtųsi apie tai, kas jų netenkina. Kaip tą daryti, turėtume rodyti patys. Kartu, kaip jau minėjau, vaikai ne viską dar supranta, bet geba prikurti ir padaryti savas išvadas. Tai reiškia, kad mes turime užbėgti įvykiams už akių ir vaikams paaiškinti.
Tarkime, situacija su auklėtoja. Reikia pasakyti, kad galbūt ji su tavimi pasielgė netinkamai, bet kartu ji yra mylinti ir rūpestinga. Kitas dalykas, svarbu vaikui paaiškinti jo kalba, apie ką tie suaugusieji kalbėjo, jei jaučiame, kad jam kilo kokių nors klaustukų.
Visada verta pagalvoti, ar apie tai, ką aš dabar kalbu, kokius juokelius laidau apie savo kolegas, draugus, kokiu tonu aš kalbu, ar nenustebčiau, ar nebūčiau įskaudinta, jei po kurio laiko vaikas taip pat kalbėtų apie mane ar savo aplinką? Nes, kaip jau ir minėjau, vaikas viską sugeria ir užauga priklausomai nuo to, kokia aplinka jį supo, o ne toks, kokį mes jį pasisodinę auklėjome.
– Kaip vaiką veikia tėvų ginčai tarpusavyje? Ar jis atskiria, kur yra diskusija, o kur – ginčas?
– Gyvenant šeimoje, nesutarimų būna ir jų turi būti. Vaiką turime mokyti, kad tai normalu. Nenormalu yra rėkti, muštis, trankytis, daužyti indus. Jei mes su sutuoktiniu konstruktyviai aiškinamės, vaikas gauna neįkainojamą pamoką, kurią, tikėtina, perkels ir į savo suaugusiojo gyvenimą. Tai vaiko tikrai nepaveiks neigiamai.
O jei tie konfliktai yra su rėkimais, su įžeidimais, kartais būna, kad mama ar tėtis dar ir vaiką įtraukia į konfliktą, tuomet taip, tai vaiką žaloja. Bet žaloja ne pats konfliktas, o tai, kaip jį sprendžiame. Jei konstruktyviai – pamoka, jei ne – žala.
– Ar yra amžius, iki kada prie vaikų reikėtų atsargiau kalbėtis tam tikromis temomis?
– Ne veltui yra ta riba, 7–8 metai, kai jis pradeda lankyti mokyklą ir jau gali mąstyti kitaip. Iki to amžiaus, iki mokyklos, turėtume daugiau dėmesio skirti pokalbiui su juo, bandyti išsiaiškinti, ar jis tikrai jus suprato taip, kaip tikėjotės. Vaikai, kurie pradeda lankyti mokyklą, jau geba ir į visumą integruoti, ir patys pasiklausti, jei kažko nesuprato. Tai ta riba būtų būtent mokykla.
Lrt.lt
