Bestseleriu tapusioje knygoje „Da Vinčio kodas“ rašytojas Denas Braunas (Dan Brown)pateikė ne vieną paslaptingą kodą, įpintą į pagonišką atributiką, ikikrikščionišką kultą, tamplierių istoriją. Mįslė buvo įminta, o visos situacijos ir reiškiniai įgavo prasmingą ryšį. Būtent ryšio šiandien ir ieškome, norėdami atsakyti į klausimus – kokie esame ir kas kuria mūsų lietuviškąjį veidą? Apie kodą, slypintį mūsų genuose, kalbamės su gerai žinomu istoriku Gediminu Kulikausku, šia tema parašiusiu knygą „Lietuvio kodas“.
Iš kur mes galime sužinoti, koks yra lietuvis? Ar tai rašytiniai šaltiniai, istorijos, pasakojimai, ar tiesiog statistiniai duomenys?
Jei apie šių dienų lietuvį galime rasti bet kokios statistinės informacijos vos ne akimirksniu, tai šimtmečio senumo paveikslą tenka tapyti iš gana fragmentiškų epizodų. Visa laimė, kad gyvename interneto laikmečiu, kai su savo ir užsienio kolegomis galima susibendrauti labai greitai, pasikeisti reikiama informacija. Be to, plačias galimybes siūlo ir e-paveldas.
Visi Jūsų išvardyti būdai informacijai gauti yra tinkami. Dažniausiai apie lietuvius sužinome iš rašytinių šaltinių – atsiminimų, spaudos žinučių, etnografų surinktos medžiagos. Jeigu koks nors reiškinys pradedamas linksniuoti to meto spaudoje ar tuo labiau patvirtinamas etnografų surinktoje medžiagoje, didelė tikimybė, kad taip ir buvo. Vis dėlto vertėtų prisiminti, kad į pateikiamus faktus reikia žvelgti kritiškai, ypač jei susiduriama su „violetinio skandalo“ tipo medžiaga. Kaip antai, tokio skandalo analogu anų dienų Lietuvoje būtų galima laikyti tariamai žydų vykdytus vaikų grobimus – kankinimus.
Anot politologo Raimundo Lopatos, „pirmasis tikslas, įkurti nepriklausomą valstybę, reiškė atsikratyti svetimųjų valdžios. Tačiau tai buvo sudėtingas klausimas XX a. pradžioje: kas esame mes ir kas yra tie svetimieji? Kas yra Lietuva?“ Kaip manote, iš ko lietuvis turėjo ir galėjo formuotis?
Manyčiau, pirmiausia tai turėjo būti suvokimas. Kai žmonių bendruomenė pradeda suvokti, kad yra ne šapelis, blaškomas svetimųjų valios, o stiprus savo gyvenimo bei likimo kalvis, prasideda formavimasis. Ko gero, lietuviai tai suprato apie 1904-uosius, kai laimėjo karą su carine Rusijos imperija dėl laisvės rašyti lotyniškais rašmenimis. Iš tokių pergalių tarytum plyta prie plytos buvo statomas tikėjimas, jog galime turėti savo tautinę valstybę. Spaudos draudimo metu daugelis juokėsi iš knygnešio Jurgio Bielinio, sakiusio, jog kada nors bus nepriklausoma Lietuvos valstybė (tai iš tiesų atrodė neįtikėtina net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai didžiausia lietuvių svajonė buvo autonomija Rusijos imperijoje), o gyvenimas parodė, kad įmanomi net patys netikėčiausi scenarijai.
Stereotipai nėra naujas reiškinys. Skaitant senuosius raštus, kuriuose minimi lietuviai, taip pat galima jų aptikti. Kadangi kelionių dienoraščių žanras buvo itin populiarus, iš jų mes galime sužinoti įdomių faktų apie lietuvius, jų gyvenseną, tačiau nebūtinai ši informacija bus objektyvi. Koks vaizduojamas stereotipinis lietuvis ir kas gali turėti įtakos stereotipams formuotis – epocha, kultūrinis kontekstas, aprašančiojo statusas ar keliautojo patirtis?
Stereotipus formavo tiek asmeninė keliautojo patirtis, tiek suformuotos išankstinės nuostatos, dažniausiai aplinkinių, kolegų pasakojimai, tekstai etnografiniuose žinynuose, vadinamosiose gubernijų knygelėse.
Dažniausiai lietuviai buvo vaizduojami kaip uždari, niūrūs, drovūs ir įtarūs žmonės. Kita vertus, jei pavykdavo pelnyti jų pasitikėjimą – ištikimi ir nuoširdūs draugai, geri žemdirbiai. Ir vis dėlto dideli namisėdos, vangūs amatams ir naujovėms, lėtai išjudinami...
XIX a. buvo gajus stereotipas, kad mes, lietuviai, esame labiausiai necivilizuota buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorija. Ar tikrai taip viskas neigiama?
Stereotipas, kad esame buvusios Abiejų Tautų Respublikos labiausiai necivilizuota teritorija, išties egzistavo. Į to meto lietuvius žvelgta kaip į didingos praeities, bet smukusią tautą, su nuostaba, kaip ši kaimiečių ar plikbajorių tauta kažkada gebėjo valdyti teritorijas iki Juodosios jūros. Maždaug kaip į kokius majus ar actekus, kurių piramides paslėpė džiunglės.
Antanas Baranauskas rašė: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Ar lietuviams tikrai būdinga nuolat dejuoti ir skųstis likimu? Kokių neigiamų ir teigiamų lietuvių savybių galima aptikti istoriniuose šaltiniuose?
Miške verkta ne dėl to... Tai veikiau sunkiai išreiškiamo pasigėrėjimo gamta ir tuo labiau gamta gimtinėje išraiška. Iš neigiamų lietuvių bruožų šaltiniuose paprastai minimas niūrumas, uždarumas, įtarumas ir inertiškumas – nenoras keistis. Lietuvių valstiečio nuvykimas į Rygą ar Klaipėdą buvo prilyginamas kelionei į kitą pasaulio kraštą.
Dėl liūdnumo... „Lietuvių liaudis iš prigimties yra lėta, o dėl aplinkybių daugiau liūdna negu linksma“, – 1846 m. rašė žemaičių kraštotyrininkas Liudvikas Jucevičius. Ir nieko stebėtino turint omeny tai, kad tos aplinkybės – tai valdžių kaita, nesėkmingi sukilimai prieš jas, dėl ko lietuvių valstietis ilgainiui įprato į bet kokią valdžią žvelgti kaip į svetimą, su nepasitikėjimu ir nuolatiniu pasyviu pasipriešinimu. Kad išliktų ir išlaikytų tautinę sąmonę, šios savybės lietuviui rezistentui buvo geros, tačiau blogos naujovių ir vystymosi ieškančiam protui.
Poetas Vladislovas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius), XIX a. viduryje lyginęs lietuvius ir baltarusius, pastebėjo lietuviškų dainų liūdnumą – šios esą vis apie meilę arba karą. „Įsigėrę rusinai mėgsta užtraukti dviprasmišką dainušką, kurios kuklesnis lietuvis nedrįstų net pakartoti.“ Patys lietuviai esą kur kas uždaresnio būdo ir ramesni (bet kerštingesni) nei karštakošiai slavai. Taip pat dideli namisėdos, vangiau (už rusus) mokosi svetimų kalbų, rečiau griebiasi amatų. Užtai geresni žemdirbiai ir medžiotojai, be to, „svetimą nuosavybę lietuviai gerbia labiau negu rusinai“.
Lietuvių moterų, kaip ypač gražių, stereotipas yra tik nūdienos suformuotas ar jos visuomet išsiskyrė savo išvaizda? Kuo dar pasižymėjo lietuvės moterys? O vyrai ar kažkuo išsiskyrė?
Lietuvaitės dažniausiai minimos ne tik kaip nepaprastai gražios, bet ir kuklios, drovios, nuoširdžios. Anot jau minėto poeto V. Sirokomlės, lietuvaitės labai atsidavusios šeimai, jos geba subtiliau puoštis už kaimynes – pakanka gėlės ar kaspino kasose ir gintarinių karolių vėrinio ant kaklo. Rusės dabinasi daug puošniau, tiesa, tą darydamos „...kažkaip negražiai persistengia ir kenkia savo įgimtam patrauklumui. Rusinės nori, lietuvaitės sugeba būti gražios.“
Vyriškiai, anot gydytojo Teodoro Triplino, „neskuba susibičiuliauti, bet, antra vertus, jeigu kam iš širdies paspaudžia ranką ir pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo.“ L. Jucevičius rašė, kad lietuviai „...yra gudrūs ir nepasitikintys; jie nesiduoda suviliojami pažadais, įtikinėjimais, nei gražiais žodeliais, niekam neatskleidžia savo sielos paslapties, su niekuo neina į draugystę kitaip, kaip nebent gerai jį pažinę ir daug sykių išmėginę.“
Lenkų keliautojas T. Triplinas labai žavėjosi mūsų kaimo vietovėmis. Ir nors Vilnius buvo daugiakultūris, daug religinių bendruomenių turintis miestas, keliautojui kaimo kultūra pasirodė netgi aukštesnė už miesto. Kaip manote, kodėl? Ar apskritai lietuvis yra miesto gyventojas?
To meto lietuvis tikrai nebuvo miesto gyventojas, o jei tokių pasitaikydavo lietuvių bendruomenėje, jie būdavo baltomis varnomis. T. Tripliną, manau, sužavėjo lietuvių valstiečių paprastumas ir nuoširdumas. Ypač merginų, apie kurias jis rašė, kad „iškart jas imsi nuoširdžiai gerbti ir nebepasiilgsi tų šmaikščių, aštrių ir pašaipių pokalbių su drąsiais dviprasmiškumais, kuriuos gali žerti varšuvietėms net mamai girdint.“
Kuo esame panašūs ir skirtingi lyginant su lietuviais, gyvenusiais XIX–XX a.?
Požiūriu į žemę, mišką, nuosavybę, laimę. Tik naująją kartą, gimusią jau šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, daugeliu atvejų vertinčiau kaip kito požiūrio žmones. Jaunoji karta menkiau prisirišusi prie teritorijos, tačiau galbūt ne mažiau mylinti Tėvynę. Be to, mes jau sparčiau priimame naujoves, bet kartais galbūt pernelyg kritiškai vertiname senąjį palikimą.
Lietuvio santykis su žeme visuomet buvo ypatingas. Jos ilgesys apsakomas egzodo literatūroje, ji yra maitintoja, didžiausias turtas. Gal tai iš dalies paaiškina dabartinį lietuvių troškimą turėti ne butą, o namą, sodybą arba bent jau šiltnamį?
Taip, mūsiškiai išsiskiria noru turėti nekilnojamojo turto, konkretų žemės gabalą. Dėl to visais laikais ir kildavo didžiausi vaidai, pilietiniai šeimų karai, tai nelengvų senųjų laikų palikimas. Žemės ar miško turėjimas garantavo, kad sunkmečiu neteks badauti.
Ar lietuviai – versli tauta?
Tarpukario lietuviai, mokydamiesi ir nuožmiai konkuruodami su bendrapiliečiais žydais, bandė būti verslūs ir jiems neblogai sekėsi, tačiau viską nubraukė istoriniai kataklizmai. Pažymėčiau labai keistą dalyką – lietuvių verslumas netikėtai imdavo reikštis priespaudos sąlygomis. Tai galima stebėti tiek carinės Rusijos laikais (kontrabandininkai), tiek sovietmečiu (Kauno spekuliantai). Vis tik laisvės sąlygomis būti versliems buvo kur kas sudėtingiau, o ir mokytojų jau nebebuvo...
Lietuvis, mano manymu, iki šiol nemėgsta verslo, todėl į jį žvelgia plėšriai, kaip pirmykštis medžiotojas į medžioklę – kai pasitaiko proga, griebia kiek gali, išnaudoja iki maksimumo, nes verslo sąlygos gali bet kada pasikeisti. Neturime lėto verslo, verslo kaip gyvenimo būdo, kultūros, nes lietuviui norisi greitai užsidirbti, o po to užsiimti kuo nors kitu.
Dažnai tenka girdėti, kad tarybinė santvarka mus labai pakeitė. O kaip baudžiava ir jos vėlyvas panaikinimas? Ar ji neprisidėjo prie mūsų nacionalinio charakterio formavimosi?
Neišvengiamai prisidėjo. Beje, dažnai tai siejama tik su carinėmis ir sovietinėmis okupacijomis, bet reikia prisiminti, kad jau XVI a. antroje pusėje baudžiauninkai sudarė gerą pusę valstiečių. Ir kai XVIII a. pabaigoje vokiečių gydytojas važiuodamas per Lietuvą stebėjosi, kodėl čia ištisomis savaitėmis vyksta miškų gaisrai, niekas nesirūpina jų gesinti, jam buvo atsakyta, kad tai – ponų valdos, tad valstiečiams nusispjaut. Kuo ne kolchozinis požiūris? Visai kitaip būtų gesinami gaisrai, jei valstietis turėtų nuosavą miško gabalą.
Beje, itin aštrus nuosavybės jausmas buvo vienas iš išskirtinių nacionalinių lietuvių bruožų. Kaip rašė rusų etnografas Fedotas Kudrinskis, „kiekvienas lietuvis ir žemaitis stengiasi atsiskirti, apsitverti savo kad ir mažiausią nuosavybę... Kad ir koks menkas būtų žemės sklypelis, tekęs lietuviui, šis kaip įmanydamas stengiasi ten įkurti ūkį, kad nereiktų niekam įsipareigoti ir nieko prašinėti.“
Šiandien teismų darbe pastebima, kad lietuviai išties yra linkę bylinėtis. Iš kur ir kada šis bruožas atsirado? Ar išties visada atkakliai siekėme įrodyti savo tiesą? Kuo išsiskyrėme šiuo požiūriu?
Taip, šį bruožą pastebi ne tik rusų, bet ir vokiečių tyrinėtojai. Anot jų, teismai užverčiami smulkmeniškomis, nelogiškomis bylomis, net kai ginčo objektas nė iš tolo nevertas bylinėjimosi išlaidų. Dažniausiai tokios bylos buvo susijusios su žemės reikalais, kai, anot to paties F. Kudrinskio, „net ir dėl niekingiausio jų teisių pažeidimo valstiečiai pasirengę kovoti nesiskaitydami su jokiomis išlaidomis ir priemonėmis“.
Bylinėtasi tiek gyvenant susispaudus kaimuose, kai dažno kaimyno galvijai įžengdavo į svetimą teritoriją, tiek tiems patiems kaimams dalijantis į vienkiemius. Taip pat buvo gausu bylų dėl netinkamo nusenusių tėvų išlaikymo.
Štai trumpa Jūžintų miestelio charakteristika 1912 m.: „Gyventojų lietuvių – ūkininkų 10 ir apie tiek žydų –pirklių.Žemės nesirūpina pagerinti. Gyvena daugiausia sodžiais. Mūsiškiai labai dažnai bylinėjasi ir daug tam tikslui pinigų išleidžia.“ Kaip užkietėję bylinėjimosi mėgėjai, apibūdinti ir Alantos gyventojai – vien 1913 m. ten esą buvę per 1 000 bylų. O šios „daugiausia tokios, kad ir be teismo galima būtų jas išrišti ir dėl jų visiškai gerai galima būtų be teismo apsieiti. Nereiktų nė laiko veltui gaišti, nė teisėjams „fundyti“, nė per naktis bildintis.“ Tačiau ką padarysi, jei bylinėjimasis buvo labai madingas, „bylinėtis aluntiškių labai priprasta“.
Stebint šiandienos pokyčius, greitą tobulėjimą technologijų ir kt. srityse Lietuva pristatoma kaip didelį proveržį padariusi valstybė. Esame giriami už savo darbštumą ir atkaklumą, vis plačiau atsiveriame pasauliui. Kaip matote ateities kartų Lietuvą? Ar mums būdingi bruožai atsispindi ir jaunojoje kartoje, ar mes, kaip tauta, keičiamės?
Dalis bruožų tebeatsispindi, bet dalis jau kitokie. Tam, kad susivienytume bendram tikslui, mums, lietuviams, dažnai reikia išorinio pavojaus, spaudimo. Todėl laisvė tapo mums vienu sunkiausių išbandymų. Ne veltui mūsiškiai dar 1910 m. buvo lyginami su žirniais maiše – kol juos spaudžia, jie visi kartu, krūvoje, priešinasi, o tik atleisk varžtus – kaip žirniai kiekvienas sau pabyra į visas puses ir didelių darbų nebenuveikia. Galbūt tai galima sieti su itin stipriu individualizmu, būdingu tautiečiams. Ir nors ši savybė leidžia būti puikiu pasaulio piliečiu, vis dėlto šalies mastu padeda menkiau.
Man atrodo, kad mes keičiamės, ir kuo daugiau turėsime nepompastiško, nedirbtinio patriotizmo, tuo daugiau šansų turės ateities Lietuva. Kiekvienas renginys, į kurį suvaroma varu, pražudo po dešimtį jaunų patriotų. Ir kiekvienas, į kurį jie suvažiuoja patys, neraginami (kaip pavyzdį galėčiau paminėti tokius renginius, kaip „Mėnuo Juodaragis“ ar Karmazinų pilkapyne vykstančias „Dūšeles“), tiek pat jų pagimdo.
Jūsų nuomone, kokia yra lietuvių tautos identiteto ateitis?
Daugelis šių dienų bruožų turėtų išlikti, tik neišvengiamai modifikuosis, įgaus naujas formas. Galbūt mūsų vaikai ar vaikaičiai dėl kokios skaitmeninės nuosavybės plėšysis lygiai taip pat, kaip jų seneliai dėl žemės, o aplinkiniai kraipys galvas – iš kur tas plėšrumas?
Lietuva, matyt, iš teritorijos vis labiau virs vienijančia idėja, kurios, regis, vis dar neturime. Susidaro įspūdis, jog laisvę išsikovojęs lietuvis nuėjo pailsėti nesuprasdamas, kad už ją reikia kovoti ir toliau, kiekvieną dieną. Ir ne tik už laisvę, bet ir už buvimą kartu, bendrą veiklą, kuri suartintų.
Dažnas lietuvis tik gerokai pakeliavęs po pasaulį supranta, kokia jauki, saugi ir rami salelė yra Lietuva. Vis dėlto mus nugramzdinti gali visuotinė neviltis, negatyvumo vėžys, klaiki empatijos stoka, apie kurią rėkte rėkia emigracijos mastai. Tai nėra naujas reiškinys. Tiesą pasakius, dar prieš šimtmetį bijota, kad tauta išsivaikščios, bet mums padėjo Dievas iš mašinos – Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu didžiosios imperijos virto pelenais. Šių dienų Lietuva startavo jau visai kitomis sąlygomis ir į pelkę įsiklampino pati, todėl ištrūkti iš jos bus gerokai sunkiau. Ir nieko, išskyrus save ir savo psichologines bėdas, nebegalime kaltinti. O Miunhauzeno metodas, bijau, nebesuveiks.
Sunku prognozuoti, ar tos vidinės išcentrinės jėgos suplėšys mus į dalis, ar kaip tik padės suklestėti. Manau, kad nepaisydami visko išliksime. Juk kamanė, nors teoriškai lyg ir negalėtų skraidyti, kaskart pakyla. Beje, šių dienų mokslininkai jau nustatė, kodėl taip yra, tad ir mums telieka rasti vidinės stiprybės priežastis ir jas puoselėti.
