Jeigu žmogus kalba, kad nenori gyventi, tai yra rimta visais atvejais. Net ir tada, kai jis įpratęs šitokiu būdu išsiprašyti dėmesio, gauti norimą brangų daiktą, o juolab tada, kai tokiais žodžiais prabyla girtas žmogus. Asmens sveikatos klinikos psichiatras Edgaras Čiūras ragina jokiu būdu nepalikti tokio žmogaus vieno. Įtarus, kad su žmogumi kažkas vyksta, svarbiausia ne stengtis jį pralinksminti, o išklausyti.
– Kodėl ženklus, įspėjančius apie nelaimę, žmonės dažniausiai atpažįsta tik po laiko, kai ji jau įvykusi?
– Dažnai žmonės, įvykus artimojo savižudybei, nustemba, kaip tai galėjo atsitikti. Tiesiog trūksta žinių, vis dar per mažai kalbama apie signalus, kurie byloja apie žmogaus norą negyventi ir rodo padidėjusią savižudybės riziką. Taip pat gali būti kalta artimų žmonių baimė pradėti kalbėti apie tai, kad jie mato tuos ženklus. Galbūt bijo, kad tas žmogus gali įsižeisti.
– Kokie ženklai liudija, kad žmogus gali planuoti savižudybę? Ar visada būna tų ženklų?
– Ženklai dažniausiai būna, jų yra nemažai. Dažnai galime matyti, kad žmogus pasikeitė, tapo liūdnesnis, jaučiasi labiau prislėgtas. Depresija – viena iš svarbiausių savižudybės priežasčių. Taip pat žmogus gali kalbėti apie mirtį ar savižudybę – tiesiogiai ar netiesiogiai.
Kai kalba tiesiogiai, pasako „aš nusižudysiu“, kai netiesiogiai kalba apie nenorą gyventi, „būtų gerai, jeigu susirgčiau nepagydoma liga“ ir pan. Galime pastebėti, kad žmogus tampa labiau atsiribojęs nuo šeimos, draugų. Vienas didesnių savižudybės rizikos veiksnių – kai žmogus išsako beviltiškumo jausmą, kai viskas jam atrodo beviltiška.
Taip pat žmogus gali sakyti, kad jaučiasi bejėgis, kartais pasikeičia jo elgesys, jis tampa piktesnis, tarsi įniršęs ir viskuo nepatenkintas. Gali padažnėti alkoholio, kitų psichoaktyvių medžiagų piktnaudžiavimas, kuris iki tol nebuvo jam būdingas. Žmogus nebesidomi dalykais, kurie jam buvo įdomūs. Pavyzdžiui, mėgo skaityti knygas, o staiga tai jam tapo nebeįdomu. Arba mėgo kurią nors sporto rūšį, bet ja nebeužsiima.
– Jeigu žmogus liūdnas ar dažnai kalba, kad jam viskas nusibodo, ar būtinai tai reiškia, kad jis galvoja apie savižudybę? Kaip atpažinti, kada reikia imtis kokių nors veiksmų?
– Kalbama apie tai, kas žmogui nebuvo būdinga, ir staiga jis pasikeitė – tapo ir liūdnesnis, ir tam tikrais dalykais nebesidomi. Visada tą turime vertinti rimtai ir domėtis, kas žmogui atsitiko. Nebūtinai tai gali praeiti. Pirmas žingsnis, ką gali kiekvienas žmogus padaryti – pasidomėti, kas yra.
– Kaip teisingai pradėti tokį pokalbį? Natūralu, kad baisu įžeisti, nepatogu klausti.
– Kai tikrai matome, kad yra rizikos veiksnių, labai svarbu paskirti pakankamai laiko tokiam žmogui pasikalbėti ir labai svarbu jį išklausyti atidžiai, kantriai, jo nepertraukiant, nesistengti kritikuoti (nesakyti: „tau nieko nėra“, „tai praeis“, „tai laikina“, „viskas gerai“). Daugiau – būti kartu su juo. Galima tiesiai sakyti: „Aš matau, kad tau blogai, man tas rūpi“.
Kalbantis su tuo žmogumi svarbu aktyvus klausymas, kai kalbančiam žmogui rodome, kad jo klausomės: padeda tokie žodeliai, kaip „mhm“, pakartojimas to, ką jis pasakė. Tas leidžia žmogui suprasti, kad mes girdime, ką jis pasakoja. Kai įtariame, kad žmogui kyla minčių apie savižudybę, turėtume tiesiai ir drąsiai klausti apie savižudiškas mintis: „Ar tau atrodo, kad gyventi neverta?“, „Ar tu turi minčių apie savižudybę?“ Taip klausti ir galima, ir reikia. Tokie klausimai gali suteikti žmogui drąsos ir pasitikėjimo, ir jis gali pradėti apie tai kalbėti. Domėjimasis žmogų padrąsina, nes mes parodome, kad nėra blogai apie tai kalbėti.
– Ar klausimu apie savižudybę nepakišime blogai besijaučiančiam žmogui minties apie ją?
– Pakišti tokios minties tikrai negalima. Jeigu žmogui tokių minčių nėra, o mes paklausime, jam tikrai jų neatsiras ar tokios mintys nesustiprės. Žmogus kaip tik gali pasijausti, kad kažkam rūpi. Domėjimasis gali paskatinti atsiverti.
– Jeigu žmogus prisipažįsta, kad galvoja apie savižudybę, ką tada daryti? Sakyti, kad viskas praeis, negalima. Ką tuomet sakyti?
– Nereikėtų sakyti tokių dalykų, kaip „nesijaudink“, „viskas praeis“, „būk linksmesnis“. Ypač kai žmogus prisipažįsta tokį dalyką, labai svarbu būti su juo, išklausyti, leisti jam kalbėti, nepertraukti ir nekritikuoti. Galime domėtis, kas tam žmogui atsitiko, dėl ko jis taip jaučiasi. Galbūt jam šiuo metu kyla kokių nors sunkumų? Galime klausti, galbūt anksčiau buvo panašių minčių. Galbūt anksčiau jis tai kažkaip išsprendė, kas tuo metu padėjo jaustis geriau?
– Jeigu žmogus sako, kad viskas blogai, sakyti priešingai negalima, o pritarti?
– Be abejo, mes nepritariame minčiai nusižudyti. Bet galime pabandyti išreikšti empatiją: „Aš suprantu tave, kad tau šiuo metu yra sunku, kad tu jautiesi šiuo metu blogai ir kad iš tikrųjų tau tokios mintys šiuo metu gali kilti. Bet aš žinau būdų, kaip tau padėti“.
– Ar tokiu atveju padėtų realios pagalbos pasiūlymai?
– Labai priklauso nuo situacijos. Šiuo atveju kalbame labiau apie žmogaus emocinę būseną, tad įsidarbinimas ar kitokios pagalbos siūlymas galbūt vėliau ateičiai padėtų. Bet kai žmogui kyla mintys apie savižudybę, reikėtų pagalvoti, kur galėtume nukreipti tokį žmogų, kad jis patektų pas specialistą ir galėtų kalbėti apie savo problemas.
– Ar tinka bandyti žmogų žūtbūt pralinksminti, kur nors išsivesti pramogauti?
– Nebūtinai žmogui gali norėtis būti linksminamam. Tokioje situacijoje svarbiau, kad jis galėtų išsakyti, kas jam svarbu. Jeigu eisite tiesiog linksmintis, žmoniškai net nepakalbėsite, jis nebus išgirstas. Tokiam žmogui daug svarbiau, kad jis galėtų su kuo nors pakalbėti, išsakyti slegiančias mintis.
– Ko gero daugelis yra sutikęs žmonių, kurie elgiasi kaip energijos vampyrai: nuolat skundžiasi, sako, kad nusižudys, bet pagalbos nepriima, o tokiu būdu savotiškai „siurbia“ dėmesį. Kaip tokiems įmanoma padėti, netampant „vampyro“ auka?
– Tai nebūtinai vien tik dėmesio prašymas. Tai gali būti žmogaus bandymas parodyti, kad jam yra sunku. To ignoruoti nereikėtų, tai irgi yra tam tikri ženklai apie žmogaus savijautą.
– Kaip yra tais atvejais, kai žmonės ima grasinti nusižudyti susipykę, šantažuodami mylimąjį, kad jų nepaliktų, ar tėvus, kad nupirktų norimą daiktą?
– Kiekviena situacija labai individuali. Kai žmogus išsako tokias mintis, mes vis tiek turime sureaguoti į tai. Negalime tiesiog pasakyti „neišsigalvok“, turėtume klausti tų pačių dalykų – kas atsitiko ir pan. Jeigu šeimoje tokie grasinimai kartojasi nuolat, tokiu atveju tikslinga abiem eiti pas šeimų, porų terapeutus, kalbėti apie tai, kas vyksta šeimoje ar poroje.
– Jeigu žmogus kalba apie savižudybę išgėręs, sako, kad nenori gyventi – ar tai rimta?
– Reikia pripažinti, kad ne visi išgėrę sako, kad nusižudys. Gali būti, kad išgėręs žmogus sukonfliktavo su kuo nors ir taip kalba, gali būti, kad išgėrus kilo kažkokie prisiminimai, ir jis taip pradeda galvoti. Iš tikrųjų alkoholio vartojimas ir juolab pati girtumo būsena yra rizikos veiksnys įvykdyti savižudybę.
Labai svarbu reaguoti į tokį žmogų ir nepalikti jo vieno. Būti su juo, jeigu reikalinga (jis imasi konkrečių veiksmų ar priemonių) – kviesti greitąją pagalbą. Nuvertinti tų dalykų tikrai negalima.
– Ar dažnai žmonės nusižudo neblaivūs?
– Tikrai nėra retas dalykas, kai žmonės žudosi ar nusižudo būdami išgėrę. Bandymų būna tikrai daug.
– Ar būna spontaniškų, neplanuotų savižudybių?
– Pati savižudybė yra labiau procesas. Spontaniškų savižudybių būna nedaug. Savižudybės procesas gali tęstis ir keletą metų. Spontaniškas būna nebent pats savižudiškas veiksmas, kuris gali būti netikėtas.
Lrt.lt
