„Visai neseniai buvome susibėgę avansu Kalėdoms, kurios yra būtent proga šeimos inventorizacijai – apsidairyti, susirinkti, prisiminti. Kalėdos taip pat yra džiaugsmo šventė – pabūti tarp savų ir prisiminti tuos, kurie yra jūroje. Sakydavome taip sovietiniais laikais pakeldami taurelę už tuos, kurie yra jūroje. Kurie yra nepasiekiami tolimuose Rytuose arba tolimuose Vakaruose, bet vis tiek kartu“, – apie Kūčių ir Kalėdų reikšmę artimųjų apsuptyje kalbėjo prof. VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Juodu su žmona prof. GRAŽINA LANDSBERGIENE gruodžio 18 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė savo išsaugotų šventinių atvirukų ir sveikinimų kolekciją. Parodoje, kuri bibliotekoje veiks iki sausio pabaigos – ir tokių garsių menininkų kaip Rimtauto Gibavičiaus bei Petro Repšio mažieji meno darbai.
Atvirukas – šilta dovana, kuri išlieka
Renginyje, kurį moderavo Matas Baltrukevičius, profesorius papasakojo, kad šios parodėlės sumanymas gimė iš gražaus papročio, kuris buvo susiklostęs apie 1960–1970 metus jo šeimos draugų būrelyje. Tarp jų buvo ir nemažai dailininkų, kaip sveikinimą įvairių švenčių ar kokia kita iškilesne proga įteikdavusių ar atsiųsdavusių savo kūrinėlį – paprastai į voką įdėtą atviruką.
„Tai buvo gražus bendravimo ir vienas kito sveikinimo būdas, draugystės, brolystės, bendrystės parodymas. Ir mes tokių atvirukų neišmesdavome. Krovėme juos į lagaminėlį, ir, kai atidavinėjome į M. Mažvydo biblioteką knygas, kilo mintis ir kitus daiktus atiduoti į archyvą. Prisiminėme, kad turime daug ekslibrisų, kuriuos kaip tik draugai dailininkai ir dovanodavo. Ekslibrisai turėjo specifinį išėjimo į pasaulį žanrą, nes būdavo siunčiami laiškais daug kam, pažįstamiems į užsienį, per geležinę uždangą. Tokiu būdu meno kūriniai be jokių susitarimų, be kultūros ministerijos ar kokios nors cenzūros priežiūros atsidurdavo Vakaruose. Kai kada išgirsdavome, kad jie būdavo apdovanojami, nes buvo maži, miniatiūriniai meno darbai“, – neseniai M. Mažvydo bibliotekoje eksponuotus sukauptus savo ekslibrisus prisiminė prof. V. Landsbergis.
Šalia ekslibrisų, pasakojo profesorius, buvo ir nemažas pluoštas dailininkų sukurtų proginių sveikinimų, atsiųstų ar įteiktų kaip gražios, meninės dovanos. Taip kilo ir antrosios parodos idėja visuomenei pristatyti Landsbergių šeimos branginamų atvirukų kolekciją.
„Kai kurių mūsų draugų jau gyvų nebėra, kai kurie jų gyvi tuose darbuose, – kalbėjo prof. V. Landsbergis. – Nebuvau tokio pobūdžio dalykų kolekcionierius, kad specialiai prašyčiau tokių atvirukų. Man jie atiteko atsitiktinai. Kai kurie dailininkai kai ką atsiųsdavo laiškais, kai ką progai pasitaikius įduodavo į rankas – kaip kokią gėlytę šventės proga. Piešta gėlytė yra daug didesnis dalykas negu nupirkta kur nors kioske ir atnešta. Nes tada žmogus įdeda širdies, savo talento. Tai šilta dovana, kuri išlieka, kuri niekada nenuvysta.“
Prof. G. Landsbergienė prisiminė, kad jai išskirtiniai būdavę prieš Kalėdas siunčiami Irenos Žemaitytės-Geniušienės atvirukai – ir sovietmečiu, ir po jo.
„Ta meilė ir tokios bendrijos pulsacija buvo pagrindinis dalykas, kuris man išliko iš tų pasveikinimų. Nes tai buvo bendrija, kuri veikdavo ir gyvuodavo tokiu būdu“, – teigė G. Landsbergienė.
VYTAUTAS LANDSBERGIS: Kad šeimos būtų didelės ir kad jos visos sudarytų vieną didelę šeimą, kad visi užmirštų savo pykčius, nuoskaudas ir pagiežas. Šalin visą tą velnio išradimą – būkim angeliukai!
V. Landsbergio palinkėjimas: kad šeimos būtų didelės
Pasak profesoriaus, mintimis grįžusio į savo vaikystės Kalėdas, eglutė jo šeimos namuose reikšdavo didesnę šventę, kai sueidavo artimieji, giminės, kartais ne tik vienos šeimos – tai būdavo viena didelė šeima: „Mūsų buvo, galima sakyti, didelė trijų šeimų šeima: Jablonskiai, Landsbergiai ir Petkevičiai.“
V. Landsbergis prisiminė ir savo šeimos Kūčių valgiaraštį, kuris per kiekvieną šią šventę būdavo pastovus.
„Sližikus gamindavo moterys, dalindavosi jais, viena kitai atnešdavo, tai jų būdavo įvairių rūšių. Aišku, būdavo aguonų pieno. Ir mes, vaikai, trindavome tas aguonas. Dar vienas nuolatinis specifinis patiekalas būdavo spanguolių kisielius ir auselės, kaip maži koldūniukai, virti aliejuje, o jų viduje – malti baravykai. Auselės būdavo nepaprastas gardumas. Dar – rauginti kopūstai, pašutinti su aliejumi. Ir virtos skustos bulvės kaip atskiras patiekalas su užpiltais ant jų svogūnais, pašutintais su aliejumi. Kitą dieną būdavo kumpis ar dar kas nors – gerais laikais, kai jo būdavo galima gauti. Sovietmečiu tai buvo kuklus dalykas, bet labai svarbus susirinkti prie stalo tiems, kurie ne jūroje, kurie gali susirinkti“, – apie išsaugotą šeimos Kūčių patiekalų tradiciją mintimis dalijosi profesorius.
Jam brangus ir mamos Kūčių vakarui gamintos bulvių mišrainės atsiminimas: „Labai paprastas dalykas ir labai nebrangus. Virtos bulvės, supjaustytos gabaliukais ir sumaišytos su krienais bei kmynais. Žinoma, majonezo tada niekas nesapnavo, net iš Minsko nebuvo galima atsivežti. Bulvės, įmaišyta krienų, šiek tiek pipirų, dar ko nors, labai skanu.“
G. Landsbergienės šeimoje, net sunkiomis tremties sąlygomis, jos mamos irgi buvo ypač vertinamas šeimos pasibuvimas ir pasisėdėjimas. Ponia Gražina pasakojo, kad jos mama labai norėdavusi, jog šeima draugėje būtų per jos tėvelio gimtadienį ir Kūčių vakarą. Anot profesorės, ji irgi tęsianti didelės šeimos susibūrimo šventinėmis progomis tradiciją: „Pas mus kartais yra buvę, kad savų susirinkdavo 27–28-i – ne tokia maža bendrija.“
V. Landsbergis ateinančių švenčių proga palinkėjo palaikyti visas šias tradicijas gyvas ir jas plėsti: „Reikia gausinti šeimas ir reikia gausinti meniu. Tokie ir palinkėjimai – kad šeimos būtų didelės ir kad jos visos sudarytų vieną didelę šeimą, kad visi užmirštų savo pykčius, nuoskaudas ir pagiežas. Šalin visą tą velnio išradimą – būkim angeliukai!“
„Visiems linkiu gerų šeimyninių Kūčių“, – paantrino prof. G. Landsbergienė ir prisipažino jau dabar sukanti galvą, kaip per šventes visą gausią šeimą reikės susodinti prie stalo.
Prof. V. Landsbergio šventinių atvirukų parodos atidarymo akimirkos Gretos Skaraitienės ir Vygaudo Juozaičio nuotraukose.
