Tikėtina, kad Kalėdos ir šiemet užklups netikėtai, tačiau reikia prisiminti paprastą tiesą: šventė vargu ar bus džiugi, jeigu nerasime laiko jai pasiruošti.
Bet kurios šventės, o ypač Kalėdų, išskirtinumą ir džiaugsmą kuria būtent laukimas – tik ne bet koks, o aktyvus.
Iš tikrųjų Kalėdų reikėtų laukti taip, kaip tėvai laukia netrukus pasaulį išvysiančio kūdikio. Šventos Kalėdos juk ir yra ilgai laukto kūdikio gimimo šventė, nepaisant to, kad apie tai vis rečiau prisimenama. Kūdikio, kuris prieš du tūkstantmečius užgimęs, pasauliui viltį dovanoja ir šiandien.
Tik ką reiškia laukti kūdikio? Kaip jo laukti?
Pirmiausia, laukti – tai nekantrauti, stebint, kaip jis auga kartu su motinos pilvu, smalsauti, nenustygti vietoje vis galvojant, kaip pasaulis pasikeis jam užgimus.
Kūdikio laukimas kartu yra ir rūpestis, noras, kad viskas būtų gerai, ir ramybė, kad bus gerai.
Netgi dar daugiau, laukimas yra viltis, kad bus geriau, nei iki šiol buvo. Kūdikiai kartais atrodo kaip atsiųsti tiesiai iš dangaus tam, kad žemėje mums primintų apie dangų, kad paliktų čia savo dangišką pėdsaką – šeimoje, giminėje, draugų būryje, visuomenėje, pasaulyje. Tik ar ta šeima ir ta visuomenė pasiruošusi tokį pėdsaką priimti ir įvertinti?
Nes laukimas visgi yra ir atvirumas. Todėl pamaldūs žmonės Dievui mėgsta tarti: tebūnie tavo valia. Tikinčiajam tai pati puikiausia maldos forma, nes Dievas žmogui nori tik gero, ir Jis vienintelis tikrai žino, kas konkrečiam žmogui yra gera. Tokios atviros širdies žmogus dažniausiai moka laukti, pastebėti ir nustebti.
Kūdikio laukimas kaip niekas kitas moko ne tik planuoti ateitį, bet ir susitelkti į dabartį, ir ja naudotis atsakingai. Dalis kūdikio augimo stebuklo priklauso nuo tų, kurie jį augina ir jo laukia: reikia jokiu būdu nevartoti svaigalų, gerti kūdikio formavimuisi būtinus vitaminus, judėti, bet ne perdaug, o jeigu žiema – reikia vaikštant miške laikinais kūdikio namais tapusį mamos pilvą apkloti šiltu megztiniu ir plačia striuke. Lygiai taip reikia eiti pas gydytoją, daug ir uoliai skaityti apie vaiko auginimą, pamažu suruošti jam pirmuosius drabužėlius, lovytę. Visa tai yra pastangos, kurias reikia dėti vardan to laukiamo stebuklo, bet jos ir pačios savaime teikia džiaugsmą. Pasiruošimas yra be galo graži laukimo dalis.
Kūdikio laukimas dar yra ir paslaptis. Sunku įsisąmoninti, kad tik labai mažą dalį šios paslapties mes galime išnarplioti ir kaip nors prie to augimo prisidėti savo pastangomis. Didžiąją laiko dalį tenka tiesiog būti su ta paslaptimi, paprasčiausiai mėgautis tuo, kad visai šalia vyksta kažkas neapsakomo ir nesuprantamo. Taip, kūdikiui reikia padėti augti, nors užaugtų pilve ir užgimtų jis ir be mūsų specialios pagalbos. Laukimas – tai kartu ir žinojimas, kad kūdikis jau čia, kad tuoj išvys šį pasaulį ir bus galima susipažinti. Tenka mokytis ramiai, užtikrintai, bet ir smalsiai bei aktyviai būti šiame laukime.
Apskritai, kūdikis yra gražiausia, kas pasauliui gali nutikti – tyras džiaugsmas ir šviesi viltis. Ir visgi kūdikis nėra kieno nors nuosavybė, jis į pasaulį ateina ne išpildyti kieno nors svajonių bei vilčių. Jis pats yra viena didelė viltis, ir kuo mažiau į jį sudėsime savo lūkesčių, kuo didesnius sparnus kūdikiui leisime užsiauginti, tuo didesnė jis bus viltis pasauliui pasikeisti į gera. Su Kalėdomis yra taip pat – joms reikia daug ruoštis, pirmiausiai ruošti joms save, o kai jau jų sulaukiame – su džiaugsmu jas pasitikti ir žiūrėti, kas gražaus nutiks su mumis ir pasauliu.
