Esu tikras, kad pavadinimo nuorodą į Hannos Arendt „blogio banalumą“ supras dar mažiau žmonių negu užuominą apie „Gyvulių ūkį“. Todėl taupydamas brangų brangaus skaitytojo laiką priminsiu, kad viena svarbiausių H. Arendt knygos minčių yra ta, jog blogis dažniausiai nepasirodo su nagais ir ragais, bet pasireiškia kaip paprastas kasdieniškas atsidavimas savo darbui. Pagrindinis knygos ir filosofės stebėto realaus teismo proceso herojus, nacistinės Vokietijos tarnautojas Eichmanas, tiesiog norėjo būti pripažintas, siekė karjeros ir, tai darydamas, bandė kuo atsakingiau vykdyti jam pavestas užduotis. Kaip gali įtarti nuovokusis skaitytojos, jos buvo tiesiogiai susijusios su žydų genocidu. Šis atsirandantis blogis, pasak Arendt, banalus tuo, kad atliekamas kasdieniškai, įprastai, giliau nesusimąstant apie jo padarinius.
Kiek mane intrigavo pati knyga, tiek neįtikino vertėjo pasirinkimas žodį evil versti kaip „blogis“. Manau, čia kur kas tinkamesnė sąvoka „piktas“, jo daiktavardinė forma. Piktas yra ne tik būdas, bet ir piktasis, nelabojo bei šėtono sinonimas ir, atitinkamai, meilės bei malonės antonimas. Ir, kaip toks, piktas visada yra įasmenintas. Suprantu, kad rizikuoju pradėti kalbą apie šėtono substancialumą, tačiau teleidžiu sau pripažinti, kad piktas gali būti su tuo asmeniu sutapatintas, nes reiškiasi per tą konkretų asmenį. Ir todėl Eichmanas buvo piktas.
Piktą atpažinti yra lengviau nei blogį. Blogis gali būti daromas ramiai ir net su šypsena veide, neretai tikint, kad siekiama gėrio. Todėl blogio atpažinimui reikia šiokios tokios nuovokos, kad suvoktum jo padarinius ir tikrąsias intencijas. Kiek negalime žinoti nei ateities, nei žmogaus širdies, tiek, racionaliai pamąstant, blogį nesunkiai galime pateisinti, o asmenį – išteisinti. Nūnai tai net turi vardą – viešoji komunikacija kaip bendro patyrimo, žinojimo ir tikėjimo sukūrimas.
tas žmogus, tas judėjimas, ta valstybė gali būti gera, geriausia, sava, bet kažkuriuo momentu jie gali būti įsipykę – iš esmės geri, tačiau tą akimirką, kai kėlė kumštį, petardą ar ginklą, jie gyveno piktu
Su siaubu galiu įsivaizduoti, kad koks su Rusijos specialiosiomis tarnybomis pabendraujantis lito-entuziastas po kokių trisdešimt metų bus atsimenamas ir aukštinamas kaip tikrųjų, tradicinių vertybių gynėjas. Ir pats blogis mūsų sušiuolaikėjusioje sąmonėje visada gali būti vertinamas kaip sąlyginis: blogai jam, bet galbūt gerai kitam; blogai mažumai, bet galbūt gerai daugumai; blogai dabar, bet gerai ilgalaikėje perspektyvoje (arba atvirkščiai). Apskritai, kas nustato, kad kažkas yra blogai, o kažkas gerai... Ir, tarkime, kai per tokias kategorijas žiūri į Lietuvos žydų genocidą, imi ir paklausi, na taip, šaudėm, blogai, bet gi tautos idėja irgi gyvenom, o tai yra gėris, gerokai geresnis gėris, daugelio gėris, mano gėris. Ir nejučia blogis sureliatyvintas (juk tai iš esmės buvo gėris), racionalizuojamas (juk jis turėjo objektyvias priežastis) ir išteisinamas (iš tiesų tai mes gelbėjome).
Tuo tarpu piktas yra besąlygiškas ir matant piktą negali jo neigti. Gali logiškai suprasti jo ištakas, tačiau tai, kas yra padaryta tuo momentu, yra besąlygiškai blogai ir nepriimtina. Tas žmogus, tas judėjimas, ta valstybė gali būti gera, geriausia, sava, bet kažkuriuo momentu jie gali būti įsipykę – iš esmės geri, tačiau tą akimirką, kai kėlė kumštį, petardą ar ginklą, jie gyveno piktu. Jums pažįstamas žmogus, judėjimas ir valstybė kaip tokie sunyksta ir vietoj jų tą akimirką stoja piktas – įsišėlęs beprotis, norintis įgyvendinti savo troškimą, nepaisydamas konkretaus kito asmens ir tiesos. Nenorom apie tai galvoju kiekvieną kartą, skaitydamas ginančiuosius „tėvų teises“ – bendrai paėmus, tikėtina, dauguma tų tėvų visai neblogi ir malonūs asmenys. Dažniausiai. Tačiau tą akimirką, kai auklėdami savo vaiką pakelia ranką, jie tampa pikti ir nesuprantantys, ką daro, nes tariamas tikslas užgožia konkrečiu momentu sukuriamą blogį.
Suglumęs stebiu Jungtinių Tautų Migracijos pakto sukeltą sąjūdį, kuris lyg ir nori gero, bet vietoj bandymo siūlyti atsakymus į akivaizdžią tarptautinės migracijos problemą, sugrėsmina visus kitataučius ir ideologinius oponentus, nesibodi iškreipti faktų ir pasitelkti Russia today pagalbą. Galvoju, kaip reaguoti į tuos, kurie savos valstybės ir tautos nemato kaip kažkada supykusios – sutinku, kad pateisinamai (kai kas net sakytų teisėtai), tačiau, visgi, kovojusių žmonių gyvenimas buvo užkrėstas piktu.
tikrai piktam nereikia nei apmąstymo, nei meilės, nors jis ir „daro viską iš širdies“, tik triukšmo ir įniršio, už kurio nėra nieko – nei socialinio santykio, nei mąstančios asmenybės
Politinis piktas iš tiesų veikia kaip užkratas. Jis dažniausiai atsiranda iš kito pikto. Nesvarbu, ar jis realus ar išgalvotas, tačiau piktas visada remiasi prielaida, kad viską pradėjo kažkas kitas. Tuo tarpu „antrasis“ tik reaguoja. Ta reakcija, savo ruožtu, yra ne kas kita, bet pikto perėmimas ir sustiprinimas. Toliau jis sklinda taip, kaip leidžia aplinkybės – vienišiems tai gali tapti savinieka, tėvams – smurtu šeimoje, bendruomenėje – patyčiomis, politikoje – nereikalingu galios demonstravimu, bandant paniekinti savo oponentą. Ir, žinoma, visi jie tik „ginsis“, visi jie bus įtūžę su priežastimi. Kaip du boksininkai, stovintys vienas prieš kitą, per daug nemąstydami jie kovoja vedami instinkto, pasitikėdami automatizuotais išgyvenimo įgūdžiais ir savo jėga. Piktas yra grynoji aistra, bandant suduoti paskutinį smūgį. Tikrai piktam nereikia nei apmąstymo, nei meilės, nors jis ir „daro viską iš širdies“, tik triukšmo ir įniršio, už kurio nėra nieko – nei socialinio santykio, nei mąstančios asmenybės.
Tuomet pyktį gali ir turi stabdyti partneriai, draugai, autoritetai. Bet pikto vienybė paprastai įsitvirtina kaip demoniška vienybė, kurią stiprina ne tik bendras nusikaltimas, bet ir neapykanta „ne-mūsų“ pasauliui. Piktas autoritetas čia sakys, kad esi teisus; piktas draugas kartu su tavimi stos į kovą; piktas partneris pasinaudos tavo lozungais. Dar pyktį gali bandyti numaldyti priešininkai. Bet ir tie, įsipykę, paprastai kursto piktą, ar tai pasireikštų kaip ironiškos pastabos ir kaltinimai arogancija, ar, kur kas dažniau, patiems tampant piktu.
Ir visa ši didelė įžangą tik tam, kad prisiminčiau, jog Lietuvos premjeras buvo piktas. Na gerai, ne tik premjeras. Kam nenutinka. Bet šios kovos įkarštyje kaip niekada ilgiuosi tų paprastų šventųjų politikų, kurie tyliai nugalėtų piktą gerumu.
