Visas Lietuvos šeimos politikos srityje veikiančias nevyriausybines organizacijas (NVO) vienija nuoseklesnės šeimos politikos bei geresnių sprendimų šeimos politikos srityje siekis.
Mokslininkai savo ruožtu teigia, kad politikos klausimus reikšmingus šiuo metu gali padaryti aktyvi pilietinė visuomenė. Taigi daugelio reikšmingų pokyčių šeimos politikoje galima pasiekti efektyvios šeimų NVO advokacijos dėka. Tam organizacijos privalo gilinti gebėjimus komunikuoti problemas bei prisidėti prie sprendimų formulavimo įstatymų leidyboje.
Apie advokaciją, jos svarbą ir NVO poreikius kalbamės su doc. dr. VINCENTU VOBOLEVIČIUMI – politologu, dėstytoju bei šeimoms atstovaujančių ir su šeimomis dirbančių NVO atstovams skirtų advokacijos nacionaliniu lygiu mokymų lektoriumi.
Kas yra advokacija ir kuo ji svarbi šeimų NVO?
Pilietinė visuomenė gali kalbėti, reikšti pageidavimus, turėti nuomonę tam tikrais klausimais, bet to nepakanka, kad ta nuomonė atsispindėtų politiniuose sprendimuose. Politikai mato daug klausimų, kuriais galėtų mobilizuoti savo rinkėją, patekti į valdžią, o ten patekę – įgyvendinti savo pažadus. Tarp tų gausybės klausimų jūsų atstovaujamas klausimas nebūtinai bus pagrindinis arba tas, aplink kurį politikai dėlios savo pažadus ir veiklą. Net jei turite daug bendraminčių, gali nutikti taip, kad jie bus užsiėmę, pavyzdžiui, vaikų auginimu, todėl jūs galite būti tylioji dauguma, į kurią politikai dėmesio neatkreips, atkreips paviršutiniškai arba ne taip, kaip norėtumėte. Todėl, jei turite įkvėpimo ir resursų užsiimti visuomenine veikla, kitas žingsnis būtų įvairiais būdais atkreipti politikų dėmesį į žmones, kuriems atstovausite, ir į jų problemą. Turite imtis priemonių, kad jūsų atstovaujamas klausimas nepasimestų politiniame triukšme: pirmiausia atkreiptų politikų dėmesį, o galiausiai, jei pasiseks, įkvėptų politikus priimti jūsų ir jūsų bendraminčių siūlomus sprendimus.
Antra, advokacija yra svarbi ne tik jums ir jūsų bendruomenei, bet ir visos šalies demokratinio gyvenimo kokybei: tokiu būdu yra stiprinamos bendruomenės. Jos įsitraukia į politiką, o politikai tampa atskaitingi. Ir viskas daroma ne dalijant kyšius, demonstruojant įtaką ar iš egzistuojančių galios nelygybių įtvirtinimo, bet atvirkščiai – skaidriai ir įtraukiant didelį skaičių žmonių bei suteikiant balsą tiems, kurie dėl įvairių priežasčių jo neturėjo. Taigi užsiimdami advokacija, atvirkščiai nei įtakingi veikėjai, kurie užsiima kyšiais, stiprinate valstybę ir jos demokratinę sąrangą.
Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, kokie, Jūsų nuomone, yra didžiausi iššūkiai Lietuvos šeimų NVO atstovams advokacijos srityje?
Išskirčiau du iššūkius. Vienas yra akivaizdus – tai resursų stoka. Trūksta žmonių, daug kur matome tuos pačius veidus, organizacijos turi mažą darbuotojų skaičių, mažus biudžetus. Resursų stoka galėtų būti kompensuojama profesionalumo dėka: žinojimu, kaip vykdyti advokaciją, kokios kitos organizacijos veikia jūsų lauke ir su kuo galite kooperuotis. Tačiau profesionalumo trūkumas yra antra bėda. Egzistuoja organizacijų, kurios turi patirties, yra nemažai nuveikusios, bendradarbiavusios su politikais, bet ryšiai tarp jų ir kitų organizacijų yra gana riboti. Taip pat yra ir daug naujų organizacijų, kurios yra labai užsidegusios veikti, bet tuo pat metu dar nėra išėjusios pradžiamokslio.
Laimei, profesionalumo stoka yra pataisomas dalykas. Tai rodo gausus mokymų dalyvių skaičius. Organizacijų atstovai tikrai nori tobulėti ir tikėkimės, kad jiems tai pavyks.
Kam skyrėte daugiausia dėmesio NVO advokacijos nacionaliniu mastu mokymuose?
Mano tikslas buvo apžvelgti pagrindinius advokacijos ciklo žingsnius ir supažindinti su jų logika, taip pat leisti mokymų dalyviams dirbti grupėse, kad jie patys pajustų, kaip tie žingsniai atliekami.
Mokymų metu buvo teoriškai kalbama apie pasiruošimą kampanijai, minčių žemėlapių (darbo medžių) sudarymą, susijusių pusių (stakeholders) identifikavimą, aptarta metodologija, kaip identifikuojant susijusias puses iš karto palengvinti tolesnių advokacijos kampanijos tikslų ir uždavinių iškėlimą. Mokymų dalyviai pasirinktai kampanijai galėjo sudaryti susijusių pusių sąrašą. Galiausiai kūrėme veiksmų planą, aptarėme teorinę prieigą prie jo, mokėmės, kaip išnaudoti prieš tai vykusį pasirengimą tam, kad greitai, efektingai ir logiškai kurtume strateginius planus.
Buvo užsiminta ir apie viešąjį komunikavimą, ryšius su politikais, tačiau tos temos dar turėtų būti gvildenamos per atskirus mokymus. Iš uolaus dalyvių įsitraukimo matyti, kad daugiau mokymų šiomis temomis tikrai reikia.
Kuo, Jūsų pastebėjimu, gyvena šeimų NVO atstovai, kas juos jaudina, kokie buvo įvardinti didžiausi praktiniai poreikiai?
Pastebėjau, kad šioje srityje yra daug įvairaus profesionalumo lygio organizacijų, todėl mentorystė ir didesnę patirtį turinčių organizacijų globa naujokams būtų didelis pastiprinimas. Jei jie galėtų kartu augti ir tobulėti, vykdyti projektus kaip partnerių NVO, tai būtų didelė pridėtinė vertė: jaunų nevyriausybinių organizacijų nariai nesimokytų savarankiškai ir „neatradinėtų dviračio“.
Dar pastebėjau, kad šeimos politikos srityje netrūksta organizacijų, kurių vertybinės pozicijos nėra identiškos. Ir tai džiugina, nes šiandien gyvename uždarų informacinių burbulų ratuose. Mokymų rengėjams pavyko suburti šeimų NVO bendruomenę, kurios nariai buvo įvairių pažiūrų ir atstovavo įvairiems interesams. Pavyzdžiui, vienoje mokymų darbo grupėje buvo tiek skirtingų žmonių, kad negalėdami greitai sutarti dėl konkretaus šeimos politikos klausimo sprendimo jie tiesiog pasirinko advokacijos kontekste kalbėti apie gana neutralią temą. Tai rodo, kad žmonės moka kalbėtis ir dirbti kartu. Nors šių dienų socialinė erdvė yra įtempta, mokymų metu dalyvių suvokimas, kad jie gali bendradarbiauti, netgi padėjo atsipalaiduoti.
Na, ir, žinoma, negaliu nepastebėti jau minėtų sunkumų, su kuriais susiduria nevyriausybinės organizacijos: išteklių trūkumas ir persidirbimas, spaudimas dirbti daug našiau, kad būtų pasiektas rezultatas.
Kur dar siūlytumėte tobulėti šeimų NVO atstovams?
Reikėtų stiprinti komunikaciją ir bendradarbiavimą tarp organizacijų tam, kad vienos organizacijos kitoms padėtų atlikti įvairias funkcijas. Nebūtinai visos organizacijos turėtų susitelkti į vieną formalų tinklą: užtektų ir susitelkti į neformalų darinį, kur organizacijos padėtų vienos kitoms, o ne stebėtų kitų veiklą iš šalies. Tą tinklą būtų galima stiprinti vystant organizacijų specializacijas tam tikrose srityse, pavyzdžiui, jei vienos organizacijos būtų atsakingos už komunikaciją, kitos – už ryšius su politikais ir pan. Tai būtų racionalus sprendimas ir didelis pastiprinimas.
Advokacijos mokymai buvo surengti įgyvendinant NVO institucinio stiprinimo projektą „AŠIS: atstovavimo šeimų interesams stiprinimas“, kurį vykdo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, „Šeimos institutas“, Laisvos visuomenės institutas, Lietuvos tėvų forumas, jaunimo sambūris „Pro Patria“, Nacionalinis aktyvių mamų sambūris, Elektrėnų savivaldybėje veikiančių NVO asociacija. Projektas remiamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
