„Perkaitimą mes matome žmogaus veiklos destabilizuojamoje gamtoje. Matome jį ekonomikoje, kuri tapo labai nepastovi ir nenuspėjama (...) Matome perkaitimą ir tapatybės sferoje – atsiranda perkaitusios tapatybės, labai smarkai besiremiančios skirtimis“ – sako antropologas iš Norvegijos THOMAS HYLLANDAS ERIKSENAS. Pokalbis su juo apie greitį mūsų gyvenime, kultūroje ir civilizacijoje, apie perkaitusią žemę ir perkaitusią žmoniją, apie kylantį nacionalizmą Europoje ir Andų kalnuose gyvenančius žmones.
Esate parašęs knygą apie tai, kaip pasikeitė žmonių santykis su laiku – mūsų gyvenimuose vis mažiau lėto laiko ir vis daugiau greito. Kam mums reikalingas lėtas laikas? Galbūt galėtume puikiai išsiversti ir be jo?
Kam mums reikia lėto laiko? Puikus klausimas. Daugelis dalykų turėtų būti daromi greitai – gamyba, nuobodus darbas, rutiniški veiksmai. Šiose srityse reikia judėti greitai, o efektyvumas čia – fantastiškas dalykas. Bet yra dalykų, kurie gali būti daromi tik lėtai: mąstymas, santykių kūrimas, netgi savęs pažinimas. Gyvenimui greitėjant daug kas prarandama, pavyzdžiui, gebėjimas susikoncentruoti, gebėjimas planuoti ateitį toli į priekį. Susikoncentravimo tik į šį momentą problema – praeities ir ateities perspektyvų praradimas.
Šiais laikais, jei tik ko nors užsinorime, galime tai gauti iš karto. Per pastaruosius dvidešimt metų tai tapo įprasta vartojant beveik visas medijas. Pavyzdžiui, kai buvau studentas, dar nebuvo kompaktinių diskų ir, norėdamas įsigyti muzikinę plokštelę, turėdavai ilgai taupyti, laukti stipendijos, eiti į parduotuvę, nusipirkti įrašą. Dabar norėdami surasti naujos muzikos tiesiog pajudiname nykščius, paėmę į rankas mobilųjį telefoną. Tas pat atsitiko knygoms ir filmams, todėl keičiasi mūsų gyvenimo ritmas.
Žinoma, daug kitų dalykų prarandama, ypač – kokybė. Kai kurie patiekalai gali būti gaminami tik lėtai. Višta, kuri gyveno tris mėnesius ir buvo šeriama normaliu pašaru, yra kitokio skonio nei užauginta per vieną mėnesį ir šerta hormonais. Taigi, lėtumas turi privalumų, kurie dabar gauna vis daugiau dėmesio ir pripažinimo, taip pat ir tarp šiuolaikinių paauglių. Žinau daugybę 18–19 metų jaunuolių, kurie eina į meditacinius susitelkimo užsiėmimus, nes supranta, kad kitaip prarastų šį gebėjimą.
Taigi, nemanote, kad šis lėtumo praradimas ir nuolat didėjantis greitis mūsų gyvenimuose yra neišvengiama gyvenimo globalizuotame, moderniame ar postmoderniame pasaulyje pasekmė? Manote, kad nuo greičio galima kažkaip pabėgti?
Čia geras klausimas, akivaizdaus atsakymo nėra. Greitėjimas tikrai yra modernybės, kapitalizmo ir industrinės ekonomikos dalis. Ekspansija, didėjimas, intensifikacija, augimas – visa tai siejama su progresu ir vystymusi, taigi, laikoma geru dalyku. Vis didesnis įsibėgėjimas tikrai buvo svarbi modernybės dalis pastaruosius du šimtus metų, tačiau greitis labai smarkiai išaugo visai neseniai. Apie tai kalbu savo darbuose, skirtuose perkaitimo temai – apie greitėjimo greitėjimą. Atrodo, kad tai neatskiriama modernios žmonijos būklės dalis.
Pagrindinis kylantis klausimas yra prieštaravimas tarp augimo ir tvarumo – ekologinio tvarumo, gyvenimo kokybės. Stresas ir apskritai laiko trūkumas daro psichologinę žalą daugybe būdų. Tai atsiliepia ir gamtai – klimato atšilimu, aplinkos naikinimu, nykstančiomis rūšimis bioįvairovės praradimu. Mums reikėtų galvoti ir elgtis kitaip, turbūt reikia naujo naratyvo apie progresą. Galbūt augimas ne tik nėra neišvengiamas, bet gali būti ir nenaudingas. Žinoma, kai kuriose pasaulio šalyse reikia daugiau ekonominio augimo, pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje trūksta greičio, gyvenimas vyksta pernelyg lėtai. Bet daugelyje kitų pasaulio vietų gyvenimas juda pernelyg greitai.
Viena iš svarbiausių temų jūsų darbuose – perkaitimas. Skaitydamas jūsų straipsnius ir klausydamas pranešimų įrašų, radau tokį jo apibrėžimą: perkaitimas yra bendras greitėjimas. Ką turite omeny?
Perkaitimas – tai metafora, skirta kalbėti apie Zeitgeist, mūsų laikų dvasią, tam tikrą civilizacijos būklę. Pirmą kartą pasakius „perkaitimas“, žmonės įsivaizduoja, kad tai tik dar vienas mokslo projektas apie klimato kaitą, kas, žinoma, netiesa. Klimato kaita yra dalis temos, tačiau yra daugybė kitų dalykų, kurie man rūpi.
Skirtingose žmogaus veiklos srityse matome didžiulį augimą –nuo tarptautinės prekybos iki turistų skaičiaus pasaulyje. Pastarųjų nuo 200 milijonų išaugo iki daugiau nei milijardo per trisdešimt metų. Pasaulyje padaromų nuotraukų kiekis patrigubėjo nuo 2010 iki 2015, nes dauguma žmonių pradėjo jas daryti mobiliaisiais telefonais. Tai keičia mūsų vaizdinės medžiagos suvokimą – nuotraukos nuolat skrieja pro mus neįtikėtinu greičiu. Energijos vartojimas taip pat vis dar auga, o tvarios energetikos vis dar gerokai mažiau, nei daug kas galvoja. Mes vis dar smarkiai remiamės akmens anglimi, nafta ir dujomis.
Bendras pokyčių greitis daugybėje tarpusavyje susijusių gyvenimo sričių įgijo didžiulį pagreitį dešimto dešimtmečio pradžioje. Tuo metu internetas pasidarė prieinamas kasdienybėje, atsirado mobilieji telefonai, baigėsi Šaltasis karas, išsivadavo Baltijos ir kitos Sovietų Sąjungai priklausiusios valstybės, įvyko Indijos ekonomikos dereguliacija, Kinija iškilo kaip viena svarbiausių ekonominių pasaulio galių – viskas vyko panašiu laikotarpiu. Tuo metu pasirodė bendra tendencija judėti vis didesnio efektyvumo link.
Perkaitimo esmė yra greitis – fizikoje karštis ir greitis yra dvi tos pačios monetos pusės. Greitis sukuria trintį, kuri kelia temperatūrą: kai trini delnus vieną į kitą, tai sukuria trintį, dėl kurios atsiranda šiluma, kuri gali būti puikus dalykas, jeigu tau šalta. Bet jei jau ir taip pakankamai šilta, nereikia didinti temperatūros, nes galima perkaisti.
Perkaitimą mes matome žmogaus veiklos destabilizuojamoje gamtoje. Matome jį ekonomikoje, kuri tapo labai nepastovi ir nenuspėjama – einame nuo vienos finansinės krizės prie kitos, o ekonomistai negali tų krizių nuspėti, nes neturi modelių, kurie būtų tinkami suprasti tokios didžiulės sistemos sudėtingumą. Matome perkaitimą ir tapatybės sferoje – atsiranda perkaitusios tapatybės, labai smarkai besiremiančios skirtimis, kurios kuria karštį – pyktį ir apmaudą.
Esate antropologas ir viena iš jūsų tyrimų temų yra apie tai, kaip žmonės skirtingose pasaulio vietose reaguoja į šiuos nuolat greitėjančius gyvenimo pokyčius. Ar galėtumėte daugiau papasakoti?
Kai gyvenimas klostosi sklandžiai, kai yra darbų, gerovė auga, žmonės jaučiasi saugūs, tuomet greiti pokyčiai žmonėms didelių problemų nekelia. Esu tyrinėjęs industrinį miestelį Australijoje, kur dėl greitėjančių pokyčių atsirado darbų ir ekonominis saugumas. Žmonės neturi jokių nusiskundimų naujomis statybomis, naujais pastatais ar naujais fabrikais. Bet kai gyvenimas nesiklosto taip sklandžiai, nuolatiniai pokyčiai atima žmonių pragyvenimo priemones ir galimybes. Žmonės jaučiasi tarsi išmesti iš namų. Jūra, kurioje jie žvejodavo, tapo užteršta, o žuvis – nebevalgoma arba nebėra pakankamai vandens. Tuomet klausi savęs: „Kas dėl to kaltas ir ką man daryti?“
Karlo Marxo laikais buvo lengva pamatyti kaltuosius, nes galėjai lengvai pasakyti, kieno rankose galia. Tai buvo valdžios žmonės arba fabrikų savininkai. Dabar tai daug sudėtingiau.
Pavyzdžiui, kalnuotose Peru vietovėse, Andų kalnuose, žmonės yra paveikti tiek klimato kaitos, tiek ekonomikos pasikeitimų. Kai kurie žmonės, auginę javus, bolivines balandas, lamas ir kitus vietinius gyvūnus daugybę amžių, gyvenimo būdą paveldėjo iš senų laikų dar prieš europiečių atvykimą. Pastaruoju metu jiems pradėjo trūkti vandens. Lietus lyja ne tuo metų laiku ir lyja nepakankamai. Viename kaime vietiniai žmonės įtarė, kad dėl to kalta netoli įsikūrusi kasykla. Taigi, jie nuėjo į kasyklą ir pasiskundė, tačiau kasyklos atstovai jiems atsakė: „Mums labai gaila dėl jūsų, kad derlius nukenčia, bet mes neturime su tuo nieko bendro – tai dėl pasaulinės klimato kaitos.“ Ir ką tuomet daryti? Kieno atsakomybės reikalauti, jei kaltininkas – pasaulinė klimato kaita? Šių pokyčių globalumas daro juos nesuprantamus.
Taigi, ką daro šie žmonės iš Peru? Kai kurie iš jų grįžo prie tradicinės maginės religijos – pagalbos kreipėsi į žemės deivę Pučavamą. Jie aukoja aukas prašydami lietaus ir bando daryti kitus dalykus, kurie greičiausiai rezultato neduoda, tačiau tai yra viskas, ką jie sugalvojo. Su panašiomis problemomis susiduria daugybė žmonių visame pasaulyje, daugeliui neaišku, nei ką daryti, nei kas yra atsakingas už jų patiriamus vargus. Norime ar nenorime, tai yra globalizacijos ir pasaulinės laisvos rinkos ekonomikos pasekmė.
Ar nacionalizmo sustiprėjimas, kurį matome Vakaruose, yra susijęs su tuo? Ar šią tendenciją irgi galima suprasti kaip reakciją į pasaulinį perkaitimą?
Manau, kad taip. Visiškai suprantama, kad žmonės reaguoja į nekontroliuojamus ir vis didesnį greitį įgaunančius pokyčius. Perkaitimas žmones pasiekia iš išorės, bet jie juk gerai nežino, kas yra jo šaltinis. Nacionalistai dažnai kaltina ne tuos žmones – kultūrinius ir intelektualinius elitus, kai reikėtų kaltinti ekonominius elitus. Daugelis naujųjų kraštutinės dešinės judėjimų Europoje, į kuriuos dažnai žvelgiama kaip į paprasčiausius reakcionierius ar rasistus, yra daug sudėtingesni, nei mes manome, ir daugybė jų nusiskundimų yra visiškai suprantami. Jie jaučiasi aplenkti ir prispausti procesų, kurių negali kontroliuoti. Jie jaučiasi atmesti, jų nesiklausoma, į juos nežiūrima rimtai. Žmonės pasipelnę iš ekonominės globalizacijos, juos paliko už nugaros.
Konservatizmas, nostalgija yra atsakas į greitėjančius pokyčius. Žmonės nori, kad gyvenimas būtų toks, koks buvo, nori, kad ritmas būtų bent truputį lėtesnis, nes gyvenimas pasidarė toks greitas, toks intensyvus ir sunku su juo spėti. Pažiūrėkite į JAV ir Donaldą Trumpą – visi sutinka, kad jis siaubingas, nekompetentingas, savanaudis... Niekas jo nemėgsta, net ir žmonės, kurie už jį balsavo. Bet juk alternatyvos buvo tokios: tolimi, kosmopolitiški, arogantiški elito žmonės Vašingtone arba Trumpas.
Daugybė žmonių jaučia, kad pasaulis keičiasi, ir niekas neklausia jų nuomonės: „Niekas neklausė , ką galvoju apie Sirijos pabėgėlių priėmimą į mano vietos bendruomenę.“ Staiga iš kažkur šalia atsiranda du tūkstančiai sirų ir žmonės galvoja: „Niekas manęs neklausė, ką aš galvoju. Galbūt aš būčiau pasakęs: „gerai, tegul atvažiuoja“, bet manęs galėjo atsiklausti.“ Arba tuomet, kai dėl aplinkosaugos sumetimų uždaroma anglies kasykla, niekas negalvoja apie žmones, kurie ten dirbo – kur jie dirbs, kaip jie išgyvens dabar? Gyvenimas keičiasi didžiuliu tempu, o daugeliui žmonių tai nepatinka, jie norėtų, kad pokyčiai būtų lėtesni, nes žmonės nori gyventi visuomenėje, prie kurios jie jaučiasi prisirišę. Tai yra suprantama ir tai reikia gerbti.
Abi didžiosios XX amžiaus ideologijos – liberalizmas ir socializmas – žada progresą, kuris turi vesti link vieningesnės žmonijos, kur visi nacionaliniai tapatumai būtų arba labai silpni, arba jų visai neliktų. Dabar atrodo, kad nacionalizmas tiesiog niekur nedingsta. Kodėl jūsų, antropologo, nuomone, žmonės yra tokie prisirišę prie savo tautų?
Jūs teisus, buvo galvojama, kad progresas ar atbundantis klasinis sąmoningumas, profesinės tapatybės laikui bėgant pakeis archajiškas etnines ir nacionalines tapatybes, tačiau taip neįvyko. Manau, kad taip yra dėl to, kad politinės teorijos, nagrinėjusios šiuos klausimus, gerai nesuprato, kas yra nacionalizmas, į jį buvo žiūrima kaip į tiesiog dar vieną ideologiją, žmogiškas „šaknis“ perkėlusią iš giminės srities į etniškumo sritį. Bet tai ne visai tiesa, nacionalizmas yra labai smarkiai susijęs su emocijomis, jis panašus į religiją ir priklausymą tam tikrai giminei. Taigi, žmonėse jis yra labai giliai.
Tokie fenomenai kaip priklausymas giminei, religija, etniškumas ir panašūs gali būti tapatybės dalimi, tačiau nebūtinai užimti tokią nepamatuojamai svarbią vietą. Norint galima kurti visuomenę, remiantis kitomis vertybėmis, ir tai buvo daroma didelę dalį XX amžiaus! Viena iš priežasčių, dėl ko tai vis sunkiau, yra tikėjimo progresu praradimas. Progresas – idėja, kad istorija turi kryptį, o gyvenimas darosi vis geresnis. Vakarų Europoje kalbama, kad šių dienų jaunuolių karta bus pirmoji karta po ilgo laiko, kurios gerovė nebus didesnė, o gal netgi mažesnė nei jų tėvų kartos. Gyvenimas ilgą laiką po truputį gerėjo, o dabar atrodo, kad sustojo.
Be to, atsirado klimato kaitos, terorizmo, nekontroliuojamos kultūrinės įvairovės, apie kurią žmonės nebežino, ką galvoti, stiprėjančios Kinijos grėsmė – yra tiek netikrumo dėl ateities, kad optimizmui lieka vis mažiau ir mažiau vietos. Atsiranda daug erdvės tokioms ideologijoms kaip nacionalizmas, kurios kalba apie tęstinumą, tradiciją, ribų išlaikymą ir panašius dalykus. Norima sustabdyti globalizacijos bangą, populiarėja ideologijos, kurios apeliuoja į archajiškus ir primityvius instinktus ir emocijas, vaikystės atsiminimus, giminystę primenančius, saugumo ieškančius jausmus. Kol žmonės turi artimuosius, šeimas, gimines, apie abstrakčią giminystę tautose, įsivaizduojamas bendruomenes kalbančios ideologijos išliks gyvos, tačiau jos nebūtinai turi dominuoti.
Esate antropologas, kas jums yra nuostabiausia jūsų profesinėje srityje?
Apie tai galėčiau kalbėti valandų valandas! Ankstyvuoju modernybės laikotarpiu Europoje buvo galvojama, kad norint būti kultūringu europiečiu reikia pažinti filosofiją ir jos istoriją. Aš manau, kad tai tikra tiesa: reikėtų žinoti šį bei tą apie Platoną, Aristotelį ir Kantą – genijus, kurie sukūrė mūsų mąstymo formas. Tačiau šiandien yra lygiai taip pat svarbu žinoti šį bei tą apie antropologiją. Bent jau gebėti mąstyti antropologiniu būdu. Nenoriu pasakyti, kad visi privalo studijuoti antropologiją, tačiau antropologinis mąstymas tikrai vertas vietos mūsų intelektualinėje įrankių dėžėje.
Šiais laikais mes, žmonės, esame labai artimi vienas kitam, mums pažįstama vieningos žmonijos, sujungtos bendro likimo, idėja. Tačiau būdami panašūs mes esame ir labai skirtingi. Antropologai bando surasti ryšį tarp to, ką visi žmonės turi bendro, ir to, kas žmones skiria. Migracijos, globalizacijos, prekybos ir turizmo eroje tokios įžvalgos reikalingos kaip niekada iki šiol.
