Karštą vasaros dieną būrelis vaikų vangiai žaidžia aikštelėje, nerūpestingai čiauškėdamos supasi dvi mergaitės, vis pūsteli vėjas, atnešdamas gaivaus oro gūsį. Sėdžiu ant suolelio pavėsyje ir šnekuosi su kiek už mane vyresne penkių vaikų mama. Klausiu jos: „Kaip supratai, kad tavo vyras – tai tas vienintelis, tau skirtasis?“ Ji nusišypso ir taria: „Aš nenustojau abejoti iki pat santuokos momento. Va, kai susituokėm – tada ir sužinojau...“
„O, kaip manai, kas yra svarbiausia, renkantis būsimą sutuoktinį?“, – užduodu dar vieną klausimą. „Manau, svarbiausi yra trys dalykai: kad jus sietų bendras tikėjimas, turėtumėte jungiančių pomėgių ir iš proto nevestų kito smirdinčios kojinės. Tuomet esate pasiruošę santuokai“, – atsako ji ir šelmiškai mirkteli.
(Ne)rūpestingos jaunystės uždaviniai
Daugumos mūsų pašaukimas įgyvendinamas per poros meilės santykį, per santuoką. Tad tam tikru gyvenimo laikotarpiu pradedi aiškiai jausti žmogiško artumo, meilės alkį. Džiugu, kai pašaukimas pildosi „lengvai“ ir organiškai, tačiau taip įvyksta toli gražu ne visuomet. Bendraudama su vienišais, bet apie šeimą svajojančiais savo bendraamžiais, dažnai girdžiu, kad laukti ir pasitikėti nėra lengva. Šis laukimas ir savo žmogaus paieškos (nesvarbu, ar vidinės, neįsisąmonintos, ar sau pripažintos ir aktyvios) reikalauja kantrybės ir yra rimtas tikėjimo bei savivertės išbandymas.
Kartais pagalvoju, kad jaunų suaugusiųjų gyvenimas vaizduojamas pernelyg šviesiomis spalvomis, kaip visai nerūpestingas ir nereikalaujantis pastangų. Tačiau juk iš tiesų, šis laikas – tikrojo pašaukimo paieškos, kada pastatomi pamatai ateičiai. Kiek vidinės stiprybės reikia, į kiek klausimų svarbu sąžiningai atsakyti! Prisimindama savo „-nioliktuosius“ gyvenimo metus, jaučiu nostalgiją tam tikriems dalykams, bet grįžti į tą laiką nenorėčiau. Dabar, gyvendama santuokoje su mylimu žmogumi ir augindama dvi dukras, jau žinau, kad esu savo kelyje, mėgaujuosi ankstesnių sprendimų vaisiais ir nejaučiu neapibrėžtumo, abejonių, o ir egzistencinių klausimų spręsti reikia mažiau.
Kokia vienišų žmonių vieta mūsų visuomenėje?
Išraiškinga vienišo žmogaus gyvenimo perspektyva – reikšmingų kitų žmonių gyvenimo pokyčių stebėjimas tarsi iš šalies. Atėjus kasmetiniams draugų ir artimųjų vestuvių maratonams, pasipilant nėštumams ir gimdymams, įsicementuojant kitų šeimų riboms, gali kilti jausmas, kad likai kažkur anapus viso to šurmulio. Bendruomenėse santykiai persistruktūruoja, šeimos buriasi su šeimomis. Natūralu, juk gyvenimo aktualijos ima skirtis, ir vis sunkiau surasti bendrų taškų, atliepti vieniems kitų emocinius poreikius. Norint nepamesti ryšio, abiems pusėms svarbu dėti pastangas. Tikiu, kad išlaikyti artumą įmanoma, jei šeimos nepasineria į egocentrizmą, kai rūpinamasi vien tik savo reikalais, o vieniši žmonės deda kryptingas pastangas priimti ir suprasti reikšmingus gyvenimo pokyčius šeimose. Kaip bebūtų, vieni kitiems mes esame reikalingi.
Taip pat labai svarbu, kad kiti nestumtų vienišų žmonių, ypač jaunų merginų, į santuoką. Pastebiu tendenciją, kad vienišų žmonių mūsų visuomenėje gailima, jie patiria žeminantį spaudimą, gali jaustis nepriimti ir nepakankami tokie, kokie yra. Dar blogiau, kai manoma, kad ištekinti ar apvesdinti yra tikslas savaime (kai verčiau linkima merginai būti su smurtaujančiu, girtuokliaujančiu vyru nei virš trisdešimties ir vienišai).
Perdėtas spaudimas gali užkirsti kelią pašaukimo įgyvendinimui, psichologiškai traumuoti ar skatinti destruktyvių šeimų kūrimąsi. Savojo žmogaus vis dar laukiantiems, visų pirma, būtina išmokti gerbti, mylėti ir kuo geriau suprasti save, savo pašaukimą, nes tik gerbiant save galima sukurti saugią šeimą, kurioje vyraus meilė ir pagarba.
Nenustoti abejoti iki santuokos momento
Man labai patinka klausytis porų susipažinimo ir įsimylėjimo istorijų. Jų dėka gali lengvai pajusti Dievo pirštą: vieni netikėtai atsidūrė laiku ir vietoje, nors visai to neplanavo, kiti penkerius metus buvo pažįstami, kol, štai, tą ypatingą dieną pastebėjo vienas kitą naujai, trečiasis ar trečioji ilgai maldose prašė gero sutuoktino ir susitikus viskas tapo aišku – čia jis. Kiek porų, tiek ir skirtingų, unikalių istorijų.
Dievas kartais tarpininkauja itin šelmiškai siųsdamas įvairius išbandymus ir transformacijas. Porų kelias nuo pažinties, iki apsisprendimo kurti gyvenimą kartu ir santuokos sakramento, yra reikšmingų detalių pilna istorija. Turbūt ne veltui daugybė pasakų, knygų ar filmų baigiasi vestuvėmis, po kurių „gyvena jie ilgai ir laimingai“. Pažinties istorijos yra neabejotinai vertos atskiro įamžinimo, tad gyvenimas po vestuvių dažnai netelpa į romano ar filmo apimtį.
Jei pažvelgsi įdėmiau, poros pirmosios pažinties naratyve gali įskaityti ateitį. Tai kaip nedidelis mėginys, leidžiantis pajusti visumą. Kokia bus poros santykių dinamika? Kokios tarpusavio bendravimo tendencijos vyraus? Kaip mylimieji spręs problemas? Kokius asmeninius bruožus vienas kitame paskatins, o kokius užgoš? Pirmosios pažinties laikas padeda atpažinti kertinius vienas kito bruožus. Kaip svarbu leisti sau abejoti, atsitraukti tiek, kiek reikia, kad apsisprendimas kurti šeimą būtų atsakingas ir paremtas vidine laisve. Kaip sakoma, iki santuokos momento tiek sprendimas likti kartu, tiek sprendimas išsiskirti yra vienodos vertės laimėjimas.
Sodrus ir įtraukiantis gyvenimas šeimoje
Dažnai mintimis sugrįžtu į savo vestuvių dieną – gaivų birželį prieš daugiau nei ketverius metus. Iš palaimingo jausmo išsiskyrė vienas leitmotyvas – tai buvo pasikartojantys vyresnių žmonių linkėjimai „atsiminti šią akimirką varge ir skausme“ ir „tvirtai laikytis vienas kito, kai bus sunku“. Sunkumai ar skausmas vestuvių dieną atrodė kaip kažkas visai tolimo ir neapčiuopiamo, atsieto nuo mūsų. Galbūt tuometinė mūsų būsena ir gali būti pavadinta „jaunatvišku idealizmu“?
Tikrai negalėčiau pasakyti, kad tie sunkumai ar niūri gyvenimo realybė mus ėmė ir užgriuvo. Vis dėlto šeimos patirtys įtraukė ir įsuko. Dabar vis aiškiau suprantu, ką omenyje turėjo gyvenimiškos patirties sukaupę sveikintojai. Šeima neatsieta nuo naujos gyvybės kūrimosi, o ten, kur gyvybė, iškyla ir jos trapumo, netekties temos. Kai patys kūrėme šeimą, dalyvavome ir kitų šeimų kūrimosi procese. Buvome ir esame vieni kitiems skirtų išbandymų liudininkai: sunkumai pastojant, nevaisingumas, vienas ar keli nutrūkę nėštumai, kriziniai gimdymai, vaikų sveikatos problemos ir negalios, vyresnių artimųjų netektys, vis besitęsiantis gimimo ir mirties ratas... Kiekvienam tenka savi sunkumai.
Labai norisi, kad būtų kuo daugiau stiprių, pajėgių visa tai atlaikyti šeimų. Tokių, kurios nesubyra nei vėjui pūstelėjus, nei audroms užgriuvus, kurios įkvepia stiprybės būsimoms šeimoms, augina stiprius ir laimingus vaikus, tampa saugiu prieglobsčiu tiems, kuriems to reikia, išlieka atviros ir į savo bendruomenes priima vienišus. Tikiu, kad tokių šeimų kūrimąsi paskatinti galėtų mūsų visų nuostata, kad jaunystėje sprendžiami klausimai yra ypač reikšmingi – jie keičia gyvenimą. Jei neskubintume ieškančių, priimtume vienišų žmonių išgyvenimus ir pašaukimo paieškas, leistume abejoti, palaikytume, pasidalintume savo patirtimi, besąlygiškai mylėtume vieni kitus, išlaikytume atvirumą... atsakymus rasti būtų lengviau.
