Kodėl daliai žmonių kyla ranka skriausti tuos, kuriuos derėtų saugoti ir ginti, svetainėje psychologytoday.com aiškinasi Virdžinijos sandraugos universiteto socialinės psichologijos dėstytojas, tyrėjas Davidas S. Chesteris. Atsakymo į šį klausimą jis ieško pasitelkdamas neseniai atlikto neuromokslų srities tyrimo medžiagą.
Kiekvieno iš mūsų santykiai su partneriais yra – kitaip ir nepavadinsi – intymūs. Su jais mus sieja ypatingas ryšys ir ypatingas artumas. Šis intymumas – ne metafora, ir tai puikiai įrodo reiškinys, vadinamas tarpusavio susitapatinimu. Santykiams su kitu žmogumi palaipsniui darantis vis intymesniems, save linkstame vis labiau sieti ir tapatinti su savo partneriu. Tampame jo dalimi, o jis – mūsų.
Savas ar svetimas?
Polinkį tapatintis su kitu žmogumi nulemia galvos smegenų dalis, vadinamoji prieškaktinė smegenų žievė. Ši smegenų dalis išsidėsčiusi vidurinėje kaktos srityje; jos apatinė riba – maždaug tarp akių, o viršutinė – kaktos srities viršuje.
Prieškaktinė smegenų žievė atlieka daug funkcijų, tačiau svarbiausia – ji padeda mums atskirti save nuo kitų. Kai ši smegenų dalis aptinka dalykus, kuriuos mes vertiname kaip savus, arba išgirsta mūsų vardą ar klausimą, susijusį su mūsų asmenybe, ji tai užregistruoja apatinėje savo srityje. O jei prieš mūsų akis atsiveria svetimų objektų vaizdiniai, prieškaktinė smegenų žievė juos įsirašo viršutinėje savo srityje.
Mezgant vis artimesnius santykius su kitu asmeniu, prasideda tapatinimosi su juo procesas, taigi įrašas apie šį asmenį, fiksuojamas mūsų smegenyse, pamažu ima slinkti iš viršutinės prieškaktinės smegenų žievės srities į apatinę.
Siekdama išsiaiškinti, ar šis smegenyse vykstantis reiškinys gali padėti atsakyti į klausimą, kodėl partneriai kartais smurtauja vieni prieš kitus, D. S. Chesterio vadovaujama tyrėjų grupė atliko tyrimą, paskelbtą žurnale „Social Neuroscience“.
Tyrime dalyvavo 61 koledžo studentas (nuo 18 iki 22 metų amžiaus), iš kurių maždaug 28 proc. – vyrai. Tiriamųjų buvo paprašyta užpildyti išsamius klausimynus, nurodant kelių tipų smurtą prieš partnerį jiems yra tekę panaudoti (pvz., daiktų mėtymas į partnerį, jo stumtelėjimas ar grubus pastūmimas, nestiprus pliaukštelėjimas ar stiprus sudavimas).
Paskui tyrimo dalyviai buvo tiriami magnetinio rezonanso tomografu. Tiriamųjų smegenų veikla buvo vertinama jiems atliekant užduotį kompiuterio ekrane. Užduoties esmė – susidoroti su nuolatinėmis nepažįstamojo provokacijomis (garsu ir triukšmu).
Nustatyta, kad tų tiriamųjų, kurie nurodė bent kartą gyvenime smurtavę prieš partnerį (tokių buvo apytikriai 38 procentai), galvos smegenų atsakas į provokacijas buvęs kitoks negu tų, kurie niekada gyvenime nebuvo prieš partnerį smurtavę.
Tiksliau tariant, smurtautojų prieškaktinė smegenų žievė pademonstravo atsaką, kuris leido suprasti, kad juos provokuojantį nepažįstamąjį jie suvokia kaip svetimą objektą. O tų tyrimo dalyvių, kurie niekada nebuvo savo partnerio nuskriaudę, šios smegenų žievės dalies atsakas buvo labiau priešingas.
Pataria lavinti gebėjimą susitapatinti su kitais
Remdamiesi šio tyrimo rezultatais tyrėjai daro prielaidą, kad nors ir vienoks, ir kitoks tyrimo dalyvių smegenų atsakas buvo nukreiptas į svetimą objektą, tikėtina, kad panašią reakciją jiems galėtų iššaukti ir kiti, kur kas artimesni žmonės. Taigi tie asmenys, kurie nepažįstamus žmones linkę automatiškai kategorizuoti kaip svetimus, gali būti labiau linkę prieš juos smurtauti negu tie, kurie juos suvokia tik kaip iš dalies svetimus.
Tyrėjų teigimu, kito asmens suvokimas kaip svetimo daliai žmonių gali trukdyti užmegzti su juo tikrai artimą – intymų – ryšį. Tokiu atveju savęs tapatinimo su kitu asmeniu procesas nevyksta. Atsižvelgiant į tai, kad susitapatindamas su kitu asmeniu žmogus ima natūraliai jausti norą jį ginti ir saugoti, negalima atmesti tikimybės, kad šio reiškinio nebuvimas gali tapti priežastimi, anksčiau ar vėliau nulemsiančia smurto prieš savo intymų partnerį protrūkį.
D. S. Chesterio teigimu, šios išvados, nors padarytos remiantis negausia tiriamųjų imtimi ir labai preliminarios, verčia manyti, kad jei mūsų smegenys yra linkusios artimoje aplinkoje esančius žmones priskirti svetimų objektų kategorijai, neatmestina tikimybė, kad, deja, galime pakelti ranką prieš tuos, kurie mums rūpi.
Pasak jo, pastangos mažinti tokio pobūdžio smurtą būtų vaisingesnės, jei būtų stiprinamas smurtauti linkusių žmonių gebėjimas susitapatinti su kitais asmenimis, ypač kilus konfliktui.
