Aktyvių mamų sambūrio atstovės Rasos Žemaitės mintys, kuriomis ji pasidalino socialiniame tinkle „Facebook“ po Tarpžinybinio Vaiko gerovės tarybos posėdžio, vykusio spalio 30 d.
„Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (VTAT) pristačius reformos rezultatus nustebino, kad beveik pusė pranešimų apie galimą smurtą nepasiteisina. T.y. atvyksta, pasikalba ir išvyksta.
Girdite? Beveik KAS ANTRAS iškvietimas būna neatitinkantis smurto prieš vaikus kriterijų. Keista, kad šios žinios VTAT neištransliuoja kaip pozityvo. Beje, jo šios įstaigos pateikiamoje informacijoje su žiburiu nerasime. Ir tai, sutinku su žurnaliste Rūta Mikelkevičiūte, yra viena iš priežasčių, per kurias tamsiosios jėgos ieško praėjimo tuneliais iki jautrios lietuvio širdies.
Visą laiką nuo įstatymo įsigaliojimo pradžios sakiau, kad gyvybiškai būtina ištransliuoti, vardan ko tai daroma. Tiek milijonų, tiek aistrų, tiek darbo, tiek priekaištų, tiek pastangų. Deja, kol kas niekas ir niekur, išskyrus vakarykštį pokalbį ir keletą VTAT vadovės pasisakymų skandalui kilus.. ne kas savaitę, ne kai nutinka geri ir džiuginantys atvejai. Nieko. O projektas tai iš struktūrinių lėšų. Kur jame viešinimo strategija su asais, formuojančiais pozityvų požiūrį ir rankiojančiais sėkmės istorijas? Toks jausmas, lyg būtų sąmoningas reformos sabotažas ir pačios ją įgyvendinančios įstaigos viduje... Norėjote reformos – imkite. Visa užmušančiu „aš tau padarysiu, bet tu nesidžiaugsi“ principu.
Pusei iškvietimų nepasitvirtinus, dar apie penktadalį atvejų pavojus vaikams iš viso nenustatomas. Jokio šaršalo. Pakalbėjo, pasiaiškino, išvažiavo. Paimamų vaikų skaičius neišaugo nuo įstatyminio laikotarpio. Tai Indrei Makaraitytei LRT laidoje patvirtino profesorius Rimantas Kėvalas, pirmas išdrįsęs kalbėti apie tuos vaikus, kurių iki užmušimo niekam nebuvo patogu matyti.
NEPAKITO paimamų vaikų skaičius, kai pranešimų ir iškvietimų padaugėjo. O štai atvežamų į ligonines vaikų būklė jau dabar aiškiai lengvesnės formos. Vadinasi, jau dabar net ir daužantys vaikus iki ligoninių susimąsto arba juos sustabdo kažkas iš šalies. Tas vienas vyras parke, ta viena moteris kaimynystėje, tai aš ir jūs. Ir mes tai galime. Iš tiesų, mes galime tik tiek.
Pozityvių naujienų yra daug. Kodėl jos slepiamos nuo visuomenės taip ir nesupratau.
Ar tikrai TIK tiek? Nemanau. Nes dar galime (ir tam turime visas priemones) reikalauti sau ir savo vaikams pagalbos IKI iškvietimo ir PO, jei taip nutiktų. Nes Rūtos Mikelkevičiūtės puikiai apibendrintą mintį #SistemaSurandaŽmogų nešioju per darbo grupes, koridorius ir kabinetus jau beveik dešimtmetį. Ir toliau tai nuosekliai darysiu. Nes surasti žmogų ji turi ne po pranešimo. Tik tokia išeitis iš šios sudėtingos, dešimtmečius apleistos padėties, vienos iš emigracijos su vaikais priežasčių. Paslaugų nelygybė aktuali didžiajai daliai vaikus auginančios visuomenės.
Ne šeima turi prašyti vaiko pinigų, o pinigai turi rasti vaiką. Ne šeima turi aiškintis, kur rasti kursus ar mokymus ar psichologą – visa tai turi būti gausiai viešinama. Čia dar kita bėda – Taryboje tai patvirtinta faktais – savivalda ne tik nesuinteresuota to daryti (nors privalo), bet visom išgalėmis slepia informacijos prieinamumą, taip ribodama paslaugų gavėjų srautą. Juk mokėti tenka jiems. Kam tuos gavėjus pritraukinėti.. paprasčiau dirbti su anos sistemos darbuotojais, anos sistemos priemonėmis ir organizuoti reidus rizikos šeimoms, net kai tokių sąrašų jau neturi ir negali būti.
Klumpame žiauriai. Čia jau ne šiaip suklupimas – griūta veidu į asfaltą ir dar pasibrūžinta. Kyla natūralus noras pasislėpti ir išsilaižyti žaizdas. Ir gyventi toliau kaip anksčiau. [...] Reikės nemažos valios bei pastangų nusipurtyti purvą [...] ir vėl stotis pakelta galva daryti to, ko reikėjo jau prieš gerą dešimtmetį.
Nustebino, kad Tarybos posėdyje išsakyti sistemos trūkumai buvo argumentuoti ir konstruktyvūs su realiais sprendimo būdais iš karto vietoje. Be pykčio, labiau su liūdesiu. [...] Nustebino, kad Taryboje iš Tėvų organizacijų nebuvo daugiau nė vieno. NĖ VIENO. Ką tai galėtų reikšti – matysim vėliau.
Yra kuo džiaugtis, yra kuo stebėtis ir dar daugiau yra ką taisyti. Einu dirbti.
P.S.: Oficialiai pranešta, kad konfidencialumo sutarčių tėvams pasirašyti neturi būti kišama, jos skirtos TIK darbuotojams. Pažadėta skubos tvarka ištaisyti formuluotę. Ir bus darbo grupės: stebėsenos (nes profesionalai jau senokai to reikalauja) ir poįstatyminių aktų peržiūros (nes to reikalauja tėvų atstovai).“
