Augant vaikui, tėvai neretai susimąsto, kuria kryptimi jį reiktų pakreipti – sporto, meno, ar palaukti, kol vaikas pats apsispręs. Irklavimo treneris Ovidijus Manomaitis sako, kad kiekviena auganti asmenybė yra talentinga, o popamokinė veikla yra reikalinga, norint tinkamai formuoti vaiko požiūri, ugdyti vertybes bei integruotis į visuomenę.
Kada ir kaip pradėjote savo, kaip trenerio, karjerą?
Treniruoju vaikus jau 10 metų. Baigiau Kūno kultūros akademiją, kurioje studijavau ne tik irklavimo treniravimo sistemą, tačiau ir plaukimo. Baigęs studijas dirbti su vaikais pradėjau plaukimo srityje, baseine praleidau šešerius metus. Vėliau sulaukiau pasiūlymo mokyti irklavimo. Ir jau ketveri metai irklavimo patirtimi dalinuosi su savo auklėtiniais.
Irkluoti vaikus mokote jau ketverius metus. Kokie didžiausi laimėjimai jau yra pasiekti?
Didžiausių laimėjimų pasiekė mano du auklėtiniai – Gintarė Pališauskaitė bei Dominykas Pažėra. Gintarė jau yra tapusi Lietuvos čempione bei prizininke įvairiose grupėse. Dominykas treniruojasi dar tik trejus metus, tačiau jau yra laimėtojas Lietuvos jaunių čempiontuose. Abu auklėtiniai dabar dalyvaus Europos ir pasaulio jaunių čempionatuose. Greit išvykstame rungtyniauti į Italiją ir stengsimės laimėti kuo aukštesnes vietas.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje irklavimas nėra pati populiariausia sporto šaka. Kaip į šią sporto šaką pavyksta pritraukti vaikus?
Lietuvoje tai nėra labai populiarus sportas, tačiau turime puikių sportininkų, kurie iškovoja didelių laimėjimų. Turime daug ežerų, o irklavimas, ypač vasarą, yra puikus laiko praleidimo būdas. Kiekvieną dieną vyksta po dvi treniruotes, važiuojame į stovyklas, varžybas. Manau tai ir pritraukia vaikus. Irkluodamas nuolat būni gamtoje, keliauji, esi komandoje su kitais vaikais. Dažnai irklavimas tampa ir pramoga, po treniruotės sportininkai maudosi, mėgaujasi vasaros malonumais. Tačiau svarbu suvokti, kad irklavimo treniruotės nevyksta vien vasarą.
Tačiau dažnai į sporto treniruotes vaikai eina verčiami tėvų. Ką apie tai manote? Ar tokiais atvejais vaikai gali pasiekti aukštumų?
Per prievartą tapti čempionu yra sunku. Turi pats vaikas to norėti, veikla jam turi patikti. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vaikai, nors užsiėmimai ir patinka, pajutę sunkumų, užsimano nebesportuoti. Ne kartą buvo taip, kad sportininkai viską įvertina tik tada, kai pasiekia aukštų rezultatų, tada džiaugiasi, kad tėvų buvo raginami. Tačiau tas raginimas turi būti tik gerąja prasme. Bet kai vaikas visiškai nejaučia malonumo sportuodamas, tikrai nereikia jo versti to daryti.
Ar dažnai tenka susidurti su auklėtinių paauglystės nuotaikų svyravimais, kai paaugliai nieko nebenori? Kaip tokiose situacijose elgiates?
Su tokiomis situacijomis tikrai tenka susidurti. Ir skaudžiausia tada, kai sportininkas yra tikrai perspektyvus ir jo perkalbėti nepavyksta. Gerai, jei paauglystės metu pasikeitę apsisprendimai nuveda į kitas sporto šakas, tačiau pasitaiko ir taip, kad nebesitreniruodami vaikai daugiau nieko ir nebelanko. Paauglystę stengiamės išgyventi ir su tėvų pagalba, kalbėdamiesi. Dažniausiai paauglius perkalbėti padeda kitų sėkmės pavyzdžiai, tokiame amžiuje dažnai paaugliai lygiuojasi į kitus.
O kaip motyvuojate savo auklėtinius, kurie vėliau tampa čempionais?
Iš tikro tai visų rezultatų pasiekia patys vaikai. Visi rezultatai ateina per darbą. Tas didžiulis noras pasiekti čempiono vardo ateina iš vaikų vidaus, ir mane tai labai džiugina. Su vaikais daug kalbamės, stengiuosi jiems įrodyti, kad kiekviena treniruotė yra labai svarbi. Manau, jog didžiausia motyvacija yra nuoširdus bendravimas su kiekvienu. Manau, kad mes – treneriai − esame tik tarpininkai tarp aukšto rezultato ir sportininko.
Augančiai asmenybei treneris dažnai tampa ne tik mokytoju, tačiau ir autoritetu. Ar vaikams perteikiate tik sporto žinias, ar mokote ir gyvenimiškų dalykų?
Šeimoje vaikai prisiriša prie tėvų, o sporte – prie trenerio. Kaip ir šeimoje, vaiką ir pagiri, ir pasakai pastabą. Aš labai stengiuosi, kad auklėtiniai taptų ne tik gerais sportininkais, tačiau ir gerais žmonėmis. Mokau atsakomybės, ryžto. Kiekvienas turi suprasti, kad pareigas reikia vykdyti. Stengiuosi, kad kiekvienas gerbtų ir mylėtų savo šalį. Net Lietuvos Trispalvę pakabinau, kad kiekvieną kartą atėjęs į treniruotę vaikas matytų šį savo tautos, savo šalies simbolį. Taip pat mokomės ir derinti laiką taip, kad viską suspėtume. Tai nėra labai lengva, kartais tenka paaukoti kažkokius malonumus, tačiau vėliau pasiekti rezultatai viską atperka. Vaikas nuo mažumės turi suprasti, kad esant disciplinai viską galima suderinti.
O kodėl besiformuojančiai asmenybei yra svarbu užsiimti popamokine veikla?
Aš manau, kad kiekviena popamokinė veikla vaikui įskiepija vertybes, kurios vėliau praverčia ir asmeniniame gyvenime. Kiekviena veikla ugdo atsakomybę. Taip pat lankant tam tikrus užsiemimus formuojasi kitoks požiūris į gyvenimą, plečiasi akiratis, vaikas tobulėja.
Kaip žinoti tėvams į kokį užsiėmimą vaiką leisti, kai pats dar konkrečiai negali apsispręsti, ko iš tikrųjų nori?
Nėra nė vieno nereikalingo ar netinkamo vaiko. Jau nuo mažens galima pastebėti, kurioje srityje vaikas yra gabesnis. Tai pamatyti galima net stebint, kaip vaikas žaidžia. Svarbu su vaiku bendrauti, stebėti, kaip jis reaguoja į tam tikrus dalykus. Taip pat ir fiziniai duomenys svarbūs, tačiau yra labai daug išimčių. Jei tik yra noras, tai ir fiziniai duomenys nėra kliūtis. Tik niekada negalima „nurašyti“ vaikų, net tie, kurie pradžioje atrodo neperspektyvūs, vėliau gali pasiekti labai aukštų rezultatų.
