„Aš drąsiai visiems pradėjau sakyti, kad mano cirko disciplina yra sofa“, – teigė MARIJA BARANAUSKAITĖ, baigusi studijas tarptautinėje klounados Philippe'o Gaulier mokykloje Paryžiuje ir atvykusi kuriam laikui padirbėti į Lietuvą. Neapčiuopiamas, nesugaudomas, bet labai įdomus lietuvės šiuolaikinio cirko atstovės „Sofos projektas“ sulaukė didžiulio dėmesio šių metų „Naujojo cirko savaitgalyje“ – laisvų vietų, užsiminė Marija, jau nebėra.
Kita pokalbio dalyvė – šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė GINTARĖ MASTEIKAITĖ, festivalį kuruojanti paskutinius metus, tvirtino, kad „Naujojo cirko savaitgalis“ per pastaruosius metus padarė didžiulį žingsnį į priekį.
„Antrus metus iš eilės, ko gero, neturėsime laisvų vietų. Per ketverius metus smarkiai išsiplėtė festivalio auditorija: daug kūrybingų, naujais dalykais besidominčių žmonių šiame festivalyje atrado naujų formatų, kurių anksčiau nebuvo nei matę, nei žinoję. Ir tai labai gerai“, – džiaugiasi festivalio vadovė ir pridūrė, kad šiemet jis bus nuoširdus, jautrus ir labai žmogiškas.
Spektaklis, kurį žiūri sofos
Kai šiuolaikinio cirko atstovė M. Baranauskaitė išgirdo klausimą, ką pamatysime jos „Sofos projekte“, sušuko: „Siurprizą!“ Marija sakė, kad šis jos projektas gimė labai natūraliai – ne spaudžiant save sukurti darbą kuo greičiau, bet atvirkščiai – lėtai, įsiklausant, kasdien smalsaujant ir atrandant vis ką nors nauja.
„Gal dėl to „Sofos projektas“ toks neapčiuopiamas, nesugaudomas, bet labai įdomus ir kabinantis, – svarstė šiuolaikinio cirko atstovė. – Dabar vienas pagrindinių mano iššūkių – savo ieškojimus įvilkti į konkrečią formą. Taigi šiame cirko festivalyje pristatysiu „Sofos projekto“ procesą, tai nebus galutinis rezultatas. Leisiu sau malonumą dar panešioti šį darbą bent metus ar dvejus.“
M. Baranauskaitė šį savo solinį darbą jau rodė Prancūzijoje ir Vokietijoje kaip diena ir naktis skirtingoms auditorijoms. „Bet tai irgi vienas iš mano tyrimo tikslų. Buvo smalsu sužinoti, kaip šis darbas veikia skirtingą publiką“, – kalbėjo cirko artistė.
Tai iš kur ta sofa? Marija (akimis nužvelgdama redakcijoje stovinčią sofą) pasakojo temos ieškojusi ilgą laiką, kol vieną dieną per fotosesiją ėmė vartyti kambaryje stovinčią sofą.
„Taip ir užkabino. Pajutau su sofą ryšį. Mudviejų jaukumas, švelnumas, pasyvumas, sunkumas yra panašūs. Ir tada paklausiau: o ką gi Marija darytų su sofa? Tūkstantis galimybių!“ – sakė M. Baranauskaitė.
Jeigu šiuolaikinis menas pažengęs taip toli, galbūt mums nereikia jokio sąmoningo žiūrovo? Gal kūrybinis aktas gali vykti be jokios publikos?
Žiūrovas gali būti ir nesąmoningas
Pasak šiuolaikinio cirko artistės, ji prisiminė vienos menininkės darbą, skirtą katėms ir šunims, ir jos idėją: „Kultūrai suvartoti reikia labai daug laiko, o žmogus jo nebeturi. Negana to, šiuolaikinis menas nesistengia būti suprastas, tad kodėl reikia sąmoningo žiūrovo? Gal darbus galima rodyti kitokio sąmoningumo negu žmogiškasis žiūrovams? Ir štai tada pamaniau: jeigu šiuolaikinis menas pažengęs taip toli, galbūt mums nereikia jokio sąmoningo žiūrovo? Gal kūrybinis aktas gali vykti be jokios publikos?“ – sofų, kaip žiūrovų, atradimu pasidalijo Marija.
Vis dėlto buvo svarbu, anot merginos, atrasti, kaip darbą, skirtą baldams, pamatyti žmonėms. Pasipylė filosofiniai klausimai ir mėginimas į juos rasti atsakymus. Kas pasakė, kad žmonės negali būti sofos? Juk sofa yra sofa tik tada, kai žmogus ją taip įvardija. Jeigu žmogus jos nematytų ar apie tai nepagalvotų, ar ji būtų sofa?
„Rodydama pirmąjį eksperimentą žiūrovams pasakiau: jūs turite būti sofos. Ir tuo turiu būti tikra, kitu atveju paprašiau palikti erdvę arba pasislėpti, kad ne sofos manęs netrikdytų, – pasakojo M. Baranauskaitė. – Šis metodas veikia, aš jį jau patikrinau du kartus. Tiesa, buvo tokių, kurie žiūrėjo į mane keistomis akimis ir nesuprato, ar aš čia pokštauju, ar mėginu šokiruoti, ar išprotėjau.“
Paklausta, kiek tokiame pasirodyme grynojo cirko, Marija teigė, kad jai cirko esmė yra padaryti ką nors neįmanoma. Ir tai neturi būtinai būti fizinių kūno galimybių peržengimas: „Aš peržengiu jas konceptualiai.“
M. Baranauskaitė su sofomis sieja ir ateities planus: „Norėčiau, kad sofų projektas keliautų aplink pasaulį. Todėl ir cirko festivalyje Lietuvoje pasirodymas vyks anglų kalba. Tikiuosi, žmonės neįsižeis – vis tiek tai darbas ne jiems, o sofoms. Labai norėčiau su šiuo darbu aplankyti įvairių šalių vietines sofas.“
Antrus metus iš eilės, ko gero, neturėsime laisvų vietų. Per ketverius metus smarkiai išsiplėtė festivalio auditorija: daug kūrybingų, naujais dalykais besidominčių žmonių šiame festivalyje atrado naujų formatų, kurių anksčiau nebuvo nei matę, nei žinoję. Ir tai labai gerai.
Be ketvirtos sienos
Šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė G. Masteikaitė tvirtino pastaruosius ketverius metus, kai vadovavusi festivaliui, bandė nekurti to paties vaizdo. „Kasmet programą sudėliodavau taip, kad žmonės, prieš tai lankęsi festivalyje, ateitų ir patirtų visai kitokį įspūdį. Pavyzdžiui, praėjusių metų festivalis atskleidė įvairias cirko formas, jo temos buvo kitoniškumas ir scenos menų ribų trynimas, kai net nežinai, ką žiūri: kartais teatrą, kartais šokį, kartais gatvės meną. Tik visa tai telpa po vienu šiuolaikinio cirko stogu“, – svarstė G. Masteikaitė.
Anot jos, šiemet norėjosi kameriškesnės, artimesnės grynosioms cirko ištakoms programos. Festivalio vadovė pasakojo, kad šiemet renginys turi dvi ašis – du spektaklius, apie kuriuos susisuko visi kiti.
„Pirmiausia australai akrobatai, vieni geriausių pasaulyje, pristatantys technišką, profesionalų iki negalėjimo, be galo nuoširdų, linksmą, žaismingą spektaklį „Erdvė“. Jis skirtas visiems, kurie nori įspūdžio, grožio, netikėtumo ir kurie nenori jausti ketvirtos sienos. Kitas spektaklis – Angelos Wand „Sužeisti gyvūnai“. Amerikietės, jau 20 metų gyvenančios Švedijoje, darbas – tikra bomba. Jis išmuš visus įsitikinimus, netoleranciją. Angela nieko neslepia, ji apsirengusi ir kartu nuoga. Ir tokia būdama ji kalba apie savo nelengvas patirtis – viskas tikra, gyva, nesumeluota. A. Wand spektaklis sujungia klounadą, cirką, stand-upą, comedy, performansą, istorijos pasakojimą. Nors ant scenos ši menininkė viena, be jokių dekoracijų, visą laiką atrodo, kad scena yra pilna“, – pasakojo „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovė.
Šalia A. Wand darbo – trupės iš Prancūzijos spektaklis „Karvės meilė“. Kaip sako patys menininkai, kurie yra pora ir gyvenime, ir scenoje, tai spektaklis, banaliai šnekant, apie santykius. „Tik santykiai čia labai sustiprinti, atrodo, kad realiame gyvenime tokie žmonės negalėtų vienas kito sutikti. Jausmai, meilė, romantika čia įspraudžiami į labai nepatogias situacijas. Manau, poros žiūrėdamos šį spektaklį atras daug artimų dalykų“, – kalbėjo G. Masteikaitė.
Thomasas Moncktonas, atstovaujantis Suomijai, bet kilęs iš Naujosios Zelandijos, parodys apdovanotą ir pripažintą solo darbą „Kaulai“ – žongliruodamas savo paties kaulais ir išraiškomis. „Kai pamačiau, kaip jis krumpliais papasakojo Darwino evoliucijos teoriją, klausimų dėl šio spektaklio nekilo. Ir viskas, ko reikia šiam menininkui – vieno kvadratinio metro dydžio scenos“, – žavesio neslėpė festivalio vadovė.
„Naujojo cirko savaitgalį“ atidarys prancūzai, Cyro rato, arba metalinio lanko, sveriančio 15 kilogramų, meistrai. Irgi vieni geriausių savo disciplinos atstovų pasaulyje, beje, lietuvės cirko atlikėjos Monikos Neverauskaitės mokytojai. Jųdviejų spektaklis „Šventasis medis“, pasak G. Masteikaitės, labai aktualus dabarties laikams: pasakoja apie tapatybę, kultūrų samplaikas, apie mūsų sugebėjimą greitai keliauti, būti pasiruošusiems atsiverti kitoms kultūroms.
Kiek cirkas gali būti politizuotas?
Šiuolaikinio cirko festivalyje, svarstė jo vadovė, galėtų būti daugiau politizuotų spektaklių, atliepiančių visuomenės skaudulius ir nebūtinai juos, kalbančių aktualiomis temomis, kurios verda žmonių galvose.
„Deja, kadangi šiuolaikinis cirkas yra viena jauniausių scenos meno šakų, jis dar ieško savo formato ir bando išsikovoti pripažinimą tarp kitų scenos menų grandų: šokio, teatro, operos, muzikos. Cirko profesionalams vis dar tenka belstis į tradicinių teatrų duris ir prašyti ten parodyti savo darbus, mėginant įrodyti, kad cirkas nėra nerimtas dalykas“, – sakė G. Masteikaitė.
Daug šiuolaikinio cirko kūrėjų bando kurti aktualius spektaklius, bet dar nedaugelis tokių gali pasigirti aukštu lygiu. „Tai bandymai, ir tai sveikintina“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji užsiminė festivalio savanorių paklausiusi, koks jų pirmas įspūdis, kai išgirsta žodį „cirkas“. „Pirmosios asociacijos – palapinė, klounas ir gyvūnėliai. Ir ne vien Lietuvos problema, kad cirką žmonės vis dar suvokia tradiciškai. Taip yra visame pasaulyje, netgi Prancūzijoje – šiuolaikinio cirko lopšyje. Dar reikės ilgų metų, kol šiuolaikinis cirkas išsikovos pripažinimą po saule. Iš jauno meno nereikia tikėtis, kad kovodamas dėl vietos po saule jis dar ir veš aktualijų traukinį“, – mintimis dalijosi „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovė G. Masteikaitė.
Per ketverius metus – didžiulis postūmis
Pašnekovė pasidžiaugė, kad šiuolaikinio cirko festivalis Lietuvoje per pastaruosius keletą metų padarė didžiulį žingsnį į priekį kalbant apie auditorijos plėtrą.
„Tai buvo vienas asmeninių mano uždavinių. Du pagrindiniai arkliukai, ties kuo dirbu – tai kokybė ir auditorijos plėtra. Visų pirma tai turi būti aukščiausio lygio produkcija – numeris vienas tiems finansams, kokius turime. Kitas dalykas – auditorijos plėtra, keitimas iš esmės ir žmonių mąstymo, ir festivalio įvaizdžio, – kalbėjo G. Masteikaitė. – Antrus metus iš eilės, ko gero, neturėsime laisvų vietų. Per ketverius metus smarkiai išsiplėtė festivalio auditorija: daug kūrybingų, naujais dalykais besidominčių žmonių šiame festivalyje atrado naujų formatų, kurių anksčiau nebuvo nei matę, nei žinoję. Ir tai labai gerai.“
