Prieš kelias dienas minėtos 29-osios Baltijos kelio metinės, ir, kaip įprasta dažnam nesenos praeities įvykiui, keli masinės informacijos priemonėse (daugiausia – interneto portaluose) publikuoti interviu su Sąjūdžio veikėjais tapo įkvėpimo šaltiniu šiam tekstui. Tekstui, kuris gal ką nors užgaus – galbūt netgi įžeis. Nepaisant tokio tikėtino rezultato, tikslas – ne užgauti. Tikslas – priversti dar kartą susimąstyti apie tai, ar mūsų šiandienis požiūris į tam tikrus istorinius įvykius yra teisingas.
„Dabartinis jaunimas nepatirs nieko panašaus...“– šiek tiek sutirštindamas spalvas perfrazuoju skambų sakinį, kurį interviu metu, kalbėdama apie Baltijos kelią, ištarė viena Sąjūdžio veikėja. Tokia frazė nėra nei kažkuo nauja, nei išskirtinė, nei juo labiau sukrečianti – panašių pasisakymų iš įvairių Sąjūdžio amžininkų tekdavo girdėti ir anksčiau. Tai visiškai normalu, suprantama ir pateisinama – Sąjūdžio amžininkai iš tiesų savo akimis matė vieną įdomiausių ir labiausiai patriotiškai įkvepiančių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Iki šiol (ir tikėkimės dar ilgai) gausybei žmonių – tiek amžininkų, tiek jau Nepriklausomybės metais gimusios kartos atstovų – akis sudrėkina interneto platybėse lengvai pasiekiamas vaizdo klipas „Baltijos kelias“, kur kamerai slenkant gyvon grandinėn sustojusių žmonių veidais skamba epinė Sąjūdžio laikų daina „Pabudome ir kelkimės“. Ne ką mažiau jausmų kelia ir kiti Atgimimo laikotarpio vaizdeliai: pirmieji Sąjūdžio mitingai, didieji Sąjūdžio mitingai, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, barikados prie Parlamento... Tai – mūsų tautos istorinė atmintis. Atmintis, kuria galime didžiuotis. „Tai kur problema?“– jau kyla klausimas skaitytojui. „Jei tai – didinga istorinė atmintis, tai kur problema?“– klausimas savalaikis ir geras.
Problema ta, kad ne visi – toli gražu ne visi – supranta, jog didinga istorinė atmintis gali egzistuoti pati savaime. Ne visi supranta, kad nereikia tos didingos atminties kartoti.
Sudrėkusios akys ir jausmingai prikimęs Sąjūdžio amžininko balsas, kada jis žiūri į kompiuterio ekrane slenkančius Baltijos kelio stovėtojų veidus bei dainuoja kartu su Kęstučiu Geniu („Pabudome ir kelkimės“) – tai teisingas požiūris. Deja, bet dažnai tai ne vienintelė Sąjūdžio amžininko reakcija. Deja, bet dažnai nutinka taip, kad pasibaigus vaizdo klipui amžininkas (arba amžininkė) gailiai atsidūsta ir taria: „Ar už tokią Lietuvą tada stovėjom...“ Arba: „O šiais laikais niekas į Baltijos kelią nebeeitų...“. Dar baisesnių frazių pasigirsta minint Sausio 13-ąją: tada pradedama samprotauti, kad šiais laikais žmonės tikrai po tankais nebelįstų, o ir barikadų prie Seimo tikrai nestatytų – šturmuotų jį patys, nė sovietinių tankų nereikėtų. Ar pažįstama Jums, gerbiami skaitytojai, tokia pozicija? Tokia situacija, kai vienas žmogus – vienas Atgimimo amžininkas – gali turėti dvi kraštutinai skirtingas nuomones: vieną – nostalgiškai patriotinę, o kitą – antivalstybinę? Manau, kad pažįstama. Tokių žmonių, kurie nostalgiškai žvelgia į Sąjūdžio laikus ir pesimistiškai ar net nihilistiškai vertina šiandienos Lietuvą, turime kiekvienas savo artimoje ar kiek tolimesnėje aplinkoje. Ir šis tekstas – kreipimasis būtent į šiuos žmones. Šaunius, dorus ir drąsius, tačiau nusivylusius.
Prieš kelerius metus būta bandymo pakartoti Baltijos kelią. Juk Baltijos kelias – nuostabi idėja: sujungti į vieną gyvą grandinę trijų mažų tautų gyventojus. Kas išėjo? Išėjo šnipštas – apgailėtina smulki akcija, renginukas, į kurį susirinko nedaug žmonių. Kiek nedaug – netgi nesvarbu. Svarbu tik tai, kad ši pigi Baltijos kelio reprodukcija nebuvo, nėra ir niekada nebus mūsų atminties vieta. Niekas neatsimins „Baltijos kelio nr. 2“ – ir tai gerai. Tuo tarpu, ne vienam nusivylusiam dabartimi Sąjūdžio amžininkui „Baltijos kelio nr. 2“ nesėkmė – tik dar vienas įrodymas, jog stovėta visgi ne už tokią Lietuvą. Atleiskite autoriui už truputį cinizmo – kreipiuosi į tokių renginukų kaip „Baltijos kelias nr. 2“ iniciatorius – o ar nekyla Jums minčių surengti „Sausio 13-ąją nr. 2“? O gal dar kokį nors įvykį „nr. 2“? Juk mūsų istorijoje gausu įvairių didingų ir tragiškų momentų – tokių, kad skaitant apie juos užgniaužia kvapą – kodėl jų nepakartojus, a?
Atitolstant nuo cinizmo, galima konstatuoti viena: bet kuris bandymas dabartinėje mūsų realybėje pakartoti istorinius praeities įvykius (kad ir kokie įkvėpiantys ir didingi jie būtų), sulauks fiasko. Bandymas kartoti Baltijos kelią – ko gero, labiausiai standartinė situacija: bandymas šiandienos sąlygomis į gyvą grandinę sustatyti milijonus Baltijos šalių gyventojų virsta apgailėtina tūkstantine akcija, renginuku, pigia reprodukcija, savotiška istorine pornografija. Fiasko, kuris, kaip jau minėta, tik dar sykį nusivylusiems Sąjūdžio amžininkams įrodo, jog ne už tokią Lietuvą jie stovėjo. Kad šiandienis, nepriklausomoje Lietuvoje išaugęs, jaunimas nėra toks maištingas ir drąsus kaip jie – „Sąjūdžio karta“. Būtent „Sąjūdžio karta“: ne sykį esu matęs Sąjūdžio amžininkus puikuojantis tuo, kad jie buvo drąsūs ir maištingi, tuo tarpu šiandienė karta yra išskydėliai, negalintys atsitraukti nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, trim žodžiais – verktiniai, slabakų karta.
Ir čia drįstu su gerbiamais Sąjūdžio amžininkais nesutikti. Su visa derama pagarba Jums ir Jūsų drąsai. Ir su padėka – didele ir nuoširdžia – už tai, kad Jūsų kartos drąsa ir pasiaukojimas sukūrė tai, dėl ko mums nebereikia būti tokiems drąsiems ir maištingiems, kokie buvote Jūs. Nesutinku, kad mes, gimusieji jau po Nepriklausomybės, esame verktinių ir slabakų karta. Taip, mes neverčiami šlovinti absurdiškos komunistinės ideologijos. Taip, mes nepersekiojami dėl savo kalbos, religijos ir įsitikinimų. Taip, po darbo mes apsiperkame nuo prekių įvairovės lūžtančiuose supermarketuose, o žodžio „deficitas“ reikšmės nelabai suprantame. Taip, mes galime laisvai išskristi į tolimiausias užsienio valstybes. Ir taip – jei kas nors kada nors pabandytų visa tai iš mūsų atimti, mes tikrai būtume „Sąjūdžio karta nr. 2“ – ir šįkart tai nebūtų pigi istorinė reprodukcija. Nepaisant to, mes, Nepriklausomybės karta, norime tikėti, kad to niekada neprireiks. Nes drąsiais ir maištingais būnama ne iš gero gyvenimo.
Ne iš gero gyvenimo Nepriklausomybės kovų savanoriai prieš šimtmetį gynė besikuriančią Lietuvą. Ne iš gero gyvenimo atsirado Laisvės kovotojai – partizanai. Ne iš gero gyvenimo radosi ir Sąjūdis. Ne iš gero gyvenimo milijonai lietuvių, latvių ir estų sustojo į Baltijos kelią. Ne iš gero gyvenimo žmonės nejautė baimės Sausio 13-ąją. Juk būtent tada užsienio šalių žurnalistai ypač stebėjosi: iš kur tokie maištingi, tokie bebaimiai žmonės? Negaliu atsakyti iš kur tiksliai (Kelmės, Vilkaviškio, Rokiškio ar Vilniaus), bet tvirtai galiu pasakyti – ne iš gero gyvenimo.
Ir šie drąsūs žmonės – Jūs, Sąjūdžio amžininkai – padovanojote mums, Nepriklausomybės vaikams, tą geresnį gyvenimą. Tą gyvenimą, dėl kurio nebereikia eiti į miškus, vienui vieniems kopti į pelėdų kalnus, būti emiliais ar emilijomis iš Laisvės alėjų. Tą gyvenimą, dėl kurio nebereikia kurti persitvarkymo sąjūdžių ir organizuoti šimtatūkstantinių mitingų bei milijoninių gyvų grandinių, taip pat nebereikia ir žūti po tankais.
Ko dar nebereikia? Nebereikia virkauti iš aukštų tribūnų (ypač paradoksalu, kai tai daro jaunosios kartos atstovai), jog neaišku ar už tokią, ar ne už tokią Lietuvą kovojo Sąjūdis. Man atsakymas į šį klausimą yra aiškus: už tokią. Už tą, kurioje nei Sąjūdžio, nei Baltijos kelio, nei Sausio 13-osios kartoti nereikia. Už tą, kurioje gimusi karta gali leisti sau prabangą nebūti nei drąsia, nei maištinga.
Atsakant į pavadinime iškeltą klausimą, verta dar sykį padėkoti Jums, Sąjūdžio amžininkai. Dabartinis jaunimas nepatirs nieko panašaus – ir už tai nuoširdus ačiū.
