Šiuolaikinėje kultūroje daug dėmesio skiriama moteriškoms problemoms, tuo tarpu vyrai ir berniukai lieka užribyje. Paauglių nuo 9 iki 19 metų amžiaus grupėje berniukai įvykdo net 80 proc. savižudybių, o mergaitės – 20 proc. Tarptautinė psichologų bendruomenė apie emocinį vyrų neraštingumą kalba jau ne vieną dešimtį metų ir akcentuoja didžiules problemas, su kuriomis susiduria vyrai, nuo mažens auklėjami nerodyti savo jausmų. Lietuvos ugdymo įstaigas jau pasiekia suvokimas, kad, norint užauginti sveikus vyrus ir moteris, jau ankstyvoje vaikystėje juos reikia mokyti emocinio raštingumo.
Apie berniukų ugdymo ypatumus kalbamės su psichologu Virginijumi VARKALIU.
Kažkodėl mūsų civilizacijoje vyrai nuo mažens ugdomi nerodyti savo jausmų – nebent rūstybę ar įsiūtį. Mažam berniukui dažnai sakome: „Vyrai neverkia“ ar „Nebūk bailys“. Augdami berniukai išmoksta slėpti savo tikruosius jausmus, gėdytis, neatpažinti jų. Ir vėliau mes stebimės, išgirdę apie žiaurumo ar agresijos proveržius, apie jaunuolių savižudybes, apie nelaimingus vyrus, savo problemas sprendžiančius alkoholiu. Kodėl taip yra?
Berniukų auklėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kad vėliau, jau suaugę, nematydami išeities, jie gali tapti priklausomi nuo kvaišalų ar net nusižudyti. Galime teigti, kad tai yra sunkių jausmų išdava – lyg ir išeitis. Visi esame kilę iš vaikystės, visi patyrėme trauminių, mus palietusių įvykių. Mūsų visuomenėje berniukus auklėja moterys, kurios kalba apie pokyčius, bet dažnai nieko nedaro. Berniukas ateina į mamos pasaulį – pirmus dvejus metus jis yra su mama, o tėtis, kaip auklėtojas, dažniausiai lieka nuošalyje. Visos įstaigos orientuotos į moteriškąjį auklėjimą ir supratimą, kokie turėtų būti vyrai. Tai vyksta nesąmoningai, bet toks požiūris vyrauja.
Mūsų kultūroje nėra iniciacijos į vyrus. Prieš keliasdešimt metų vyrais buvo laikomi tie, kurie buvo tarnavę armijoje – maždaug 20 metų jaunuoliai. Kada vyru tampama šiuo metu? Merginos tampa moterimis, sulaukusios pirmųjų mėnesinių – apie 13–14 metus.
Kodėl?
Berniukai vystosi lėčiau nei mergaitės. Senosiose kultūrose į tai seniai buvo atkreiptas dėmesys: tik sulaukę 7–8 metų amžiaus berniukai galėjo melstis kartu su suaugusiaisiais, nes mažamečiams visa malda ir pasninkas buvo per sunkūs. 4–5 metų amžiaus berniukai paprastai būdavo apsupti moterų. Į vyrų pasaulį jie patekdavo sulaukę 7–8 metų, su vyrais dalyvaudavo mokymuose – vykdavo iniciacija, tik vyrų pripažintas vyras galėjo vesti ir prisiimti atsakomybę.
Šiandien su unisexu mes „paleidome“ vaidmenis. Esame virsmo laikotarpyje ir nežinome, kuo tai baigsis. Pas mus į psichoterapines sesijas ateina vyrai, „pametę“ savo vyriškumą: jiems tenka konkuruoti dėl darbo vietų ne tik su vyrais, bet ir su moterimis, jie nežino, ką reiškia būti tėvais, šeimos vyrais. Dabartinis vyras turi būti ne tik tėvas ar karys, bet ir auklėtojas, klausytojas, o tokiam vaidmeniui jis nebuvo ruoštas. Berniukai nežaidžia žaidimų apie šeimas, mokytojus, jie žaidžia karą, kovas, medžioklę – tokius žaidimus berniukai žaisdavo iš kartos į kartą.
Kuo svarbus emocinis raštingumas berniukų ugdymui? Kodėl juos reikia mokyti atvirai kalbėti apie savo jausmus, taip pat apie dėmesį kitiems žmonėms?
Jei tėtis kalba apie savo jausmus, išreiškia juos ne tik tylėjimu, pabėgimu, užsidarymu, berniukas jau turi iš ko mokytis. Bet 95 proc. vyrų elgiasi vienodai, nes turi patirtį iš anksčiau: turiu to nejausti, turiu susitvarkyti su tais jausmais, turiu juos slėpti, nes tai „nevyriška”, nes emocionalumas yra moterų gyvenimo dalis, o ne vyrų. Turiu verkti vienas, užsidaręs vonioje ar tualete. Tėčiui, pamačius sūnaus išgyvenamus jausmus, kyla sunkumų. Atpažindamas savo jausmus, jis negali leisti sūnui juos išgyventi – tėtis nėra emociškai raštingas. Jis sako: „Nejausk, slėpk, nedalyvauk.“ Dabartinėse mokyklose – gal dar ir ne visose – bent vieną kartą per savaitę yra pamokos, kuriose vaiko klausiama, kaip jis jaučiasi, kas jam pasisekė, kas nepasisekė. Į ugdymo procesą jau pamažu ateina emocinis raštingumas.
Leiskime berniukams atpažinti savo emocijas, leiskime jiems jausti. Turime suprasti, kad iki 10 metų jie nėra tiek imlūs mokslams kaip mergaitės, kad jie daug judresni. Visi norime, kad berniukai būtų Evelinos, tačiau jie yra berniukai, sunkiai nusėdintys vienoje vietoje. Jie buriasi į vieną didelę grupę, kurioje sėdi apsikabinę, linguodami į vieną taktą. Mokytojas turi žinoti, kad taip vyksta, ir tai normalu. Apie tai daug diskutuojama visame pasaulyje.
Nueikite į bet kurią antros klasės piešimo pamoką ir pažiūrėkite, kas vyksta. Mergaitės sėdės visą pamoką, preciziškai išpildydamos užduotį, o berniukai per 15 minučių viską baigs ir sakys, kad nėra kas veikti. Jie atliko užduotį, bet tos užduoties niuansai, detalės jų nesužadino. Kalbu iš savo patirties, nes teko mokykloje dirbti su pradinukais. Tas skirtumas ypač matomas trečioje klasėje. Berniukai nori laimėti prieš mergaites ir vienas prieš kitą. Jiems svarbu galynėtis – netgi išdrįsti varžytis, svarbu statyti, lipdyti. Jie jaučiasi stiprūs, gavę užduotį ką nors atnešti, padėti, nunešti. Mergaitės, vengdamos tokių užduočių, gali manipuliuoti, sakyti, kad tai sunku, purvina, o berniukai eis į tą dumblyną.
Kokią žalą emociniam berniukų gyvenimui daro mūsų kultūroje vyraujantis kieto ir drąsaus „supermeno“ įvaizdis, kuriuo žavisi įvairaus amžiaus berniukai? Kas, Jūsų nuomone, yra tikrasis vyriškumas?
Žala pasireiškia tuo, kad berniukai susilaukia bausmių už savo elgesį. Jie lieka nesuprasti, kodėl taip elgiasi, kodėl jiems svarbu parodyti kietumą, šiurkštumą, kodėl taip svarbu pasirodyti. O kas yra tikrasis vyriškumas? Gal pagarba, kurios trūksta vyrui? Pagarbos jo ir kitų pasirinkimams. Vyro ir moters partnerystėje didžiausia bėda yra pagarbos nebuvimas. Pagarbos stinga ir vaiko bei suaugusiojo santykyje. Ne raumenų kiekis, turtai, išvaizda ar mamuto dydis yra svarbiausia. Berniukas turi matyti pavyzdį: jei tėtis pasakė, kad vakare, išsivalius dantukus, mes saldumynų nebevalgome, tai šios taisyklės laikosi visi. Bet mama, kuri, nekreipdama dėmesio į tėvo pasakymą, duoda vaikui saldainį, parodo nepagarbą vyrui.
Tačiau reikėtų tėvams susitarti iš anksto, o ne pradėti ginčytis vaiko akivaizdoje...
Šeima turėtų būti vienas kumštis, o ne du. Net jei sprendimai klaidingi, dėl jų nereikėtų ginčytis prie vaiko.
Koks mamos vaidmuo sūnaus auklėjime?
Visais laikais moterys turėjo daug galios. Visi bėga pas mamą, o ji turi galią ir atstumti. Galėtų ir turėtų stumti tėčio link. Apie penktuosius metus vyksta berniuko konkurencija su tėvu – tuomet berniukai pradeda suvokti lyčių skirtumus, išgyvena Edipo kompleksą. Berniukas nori mamos kaip partnerės, konkuruoja dėl jos su tėvu.
Mama, gerbdama vyrą ir suvokdama, turi suprasti, kad berniukas yra ne mergaitė ir jog ji augina sūnų ne sau ir net ne kitai moteriai. Deja, bet tik mama „geriausiai žino“, koks vyras tinkamas kitai moteriai, o vyro pozicijos berniukas taip ir nesužino. Jei vyrui kyla klausimas, kaip jam gyventi su žmona, jis eina pas mamą, ne pas tėtį. Dauguma vyrų, ištikus bėdai, eis pas mamą. Jį mama netgi aprengs... Nueikite į drabužių parduotuvę ir pažiūrėkite, kaip vyrai apsiperka – jiems padeda apsipirkti žmonos arba mamos. Vyrai neturi savo nuomonės – ją formuoja moterys, ne vyrai. 6–7 metų berniukui nesvarbu, kaip jis atrodo – ar jis purvinas, ar jo kojinės vienodos, ar ne, ar jis užsirišęs batus, ar ne. Jam rūpi judėjimas, „chebra“, bendra emocija, pažinimas. Jo išvaizda rūpi tik mamai ar močiutei. Tėtis tuo tarpu lieka kažkur nuošalyje.
Kuo svarbus tėtis berniukui? Kokiame vaiko amžiaus tarpsnyje tėvo ir sūnaus santykis yra lemiamas? Kuo sūnui svarbus tėvo įvertinimas?
Tėvas svarbus ir mergaitei, ir berniukui. Mergaitė dažnai renkasi partnerį, panašų į tėvą. O berniukas, kad ir nenorėdamas būti toks, koks buvo jo tėvas, dažniausiai toks ir tampa, atkartodamas tą pačią šeimos liniją.
Mums trūksta pereinamosios grandinės dalies. Kažkuri karta turi pasiekti, kad vyrai mokytų vyrus, inicijuotų į vyrų pasaulį, kad apie gyvenimą su moterimi jie klaustų tėčio, nugyvenusio keliasdešimt metų su moterimi, o ne mamos, bambančios apie savo netobulą vyrą.
Tėvo įvertinimas berniukui labai svarbus. Vaikas žiūri į tą didžiulį žmogų, turintį visai kitokį kvapą, kūną, kitokias rankas – sugrubusias, pajuodusias nuo darbų, tose rankose vaiko rankelės paskęsta. Ne vienas vyras psichoterapijos metu yra pasakojęs, kaip ilgisi tėvo įvertinimo: ir dviratį pats tvarkė, būdamas 9 metų, ir mašiną, o tėvas nepamatė ar sukritikavo, kad blogai darė. Dažnai teisėja mama už netinkamą elgesį prašo tėvo nubausti sūnų. Tėvas net nematė įvykio, o jau turi būti budelis.
Kada tėvas mane mato? Ar jis pastebėjo mane tik dėl blogo elgesio, ar tik kai sirgau, ar išvis mane pastebėjo? Dalis vyrų sako, kad tėvas ant rankų vaikystėje paėmė juos tik tada, kai į ligoninę reikėjo nunešti.
Berniukui ypač svarbus jo atliktų darbų įvertinimas. Mergaitei irgi svarbus tėčio įvertinimas – jo akyse ji turi jaustis gražuole, princese, o berniukui svarbu būti įvertintam už tai, kad jis kažką gražiai padarė, sumeistravo, suklijavo, o ne gražiai pasėdėjo. Jam svarbu kažką atlikti kartu su tėčiu. Šeima lyg valstybė, kur mama yra vidaus reikalų ministras, o tėvas – užsienio. Šie vaidmenys anksčiau buvo aiškūs, o dabar išgyvename virsmą.
Ar berniukui svarbu sakyti, kad jis kažką myli? Ar tai įmanoma berniukų pasaulyje?
Paaugliai bijo homoseksualumo, jų požiūriu, tai yra nevyriška. Mažus vaikus glaudžiame prie savęs, vėliau tai virsta apsikabinimais, pasikumščiavimais. Pažiūrėkite, kaip elgiasi vyrai po laimėtų sporto rungtynių – glėbesčiuojasi, mėto vienas kitą. Tai meilės forma, parodoma per lytėjimą. Tėtis, apkabindamas savo sūnų, parodo, kad jis jį myli. O kiek vyrų išdrįs prisiglausti prie savo tėčių, paglostyti, o ne šalia šaltai stovėti? Jie to negavo iš savo tėčių. Bet jei norime perduoti savo sūnums meilę, išdrįskime apkabinti savo tėvą. Ne tik dukra gali apkabinti ir pabučiuoti tėvą, bet ir sūnus, nes tame nieko smerktino ir nevyriško.
