Ketvirtadienį Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje vyko kraštotyrinė konferencija „Seda iki karo“. Be įvairių klasių moksleivių ir gimnazistų, skaičiusių pranešimus, konferencijoje dalyvavo svečias iš Plungės – žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka, kuris yra Jakovo Bunkos (savo tėvo) paramos ir labdaros fondo pirmininkas bei Plungės žydų religinės bendruomenės vadovas. Renginį vedė aštuntokai Aistė Beniušytė ir Gvidas Mikalauskas.
Įvairios temos
Moksleiviai skaitė pranešimus įvairiomis temomis: „Verslas ir amatai Sedoje“, „Sedos miestelio gatvių istorija“, „Kitataučiai Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje“, „Sedos malūnas ir jo likimas“, „Didžioji Sedos sinagoga“, „Žydai Sedoje: Sachar Bai giminės likimas“.
Pranešime apie Sedos miestelio gatves,antrokės gimnazistės Indrė Jonauskytė ir Monika Poškutė išsiaiškino, kad miestelyje išaugo gatvių skaičius, o daugumos jų pavadinimai pasikeitė. Dabartinė A. Baranausko aikštė iš buvusios prekyvietės virto pramogų ir švenčių vieta.
Verslo ir amatų tema kalbėjusios taip pat antrokės gimnazistės Simona Majauskytė ir Giedrė Brazdeikytė supažindino žiūrovus, kad prieš karą (1939 m.) Sedoje vyravo žemdirbiai (514), antroje vietoje – prekybininkai (316), toliau – amatininkai (43) ir panašiai.
Vingiuotą Sedos malūno likimą nagrinėjo III g kl. moksleivė Gerda Jasaitė ir II b g kl. moksleivė Auksė Švažaitė. Merginų teigimu, 1933 m. Aleksandras Plechavičius nupirko seną vandens malūną, statytą dar 1740 m., kurį modernizavo, įrengė elektros stotį. Nuo to laiko Sedos miestelyje atsirado elektra. 1997 m. malūnas, kaip turintis istorinę ir architektūrinę vertę, buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą. 2013 m. malūną, o tiksliau tai, kas iš jo liko, nupirko „Plungės darna“. Prasidėjo didieji tvarkymo darbai, buvo daug nesusipratimų ir triukšmo. Ruošdamos pranešimą, Gerda ir Auksė tarp gimnazistų padarė apklausą. Paaiškėjo, kad dauguma moksleiviško amžiaus jaunimo tikisi, jog buvusiame malūne bus įrengta kažkas, kur sediškiai galės maloniai ir turiningai praleisti laisvalaikį.
Apie kitataučius
Didžiosios Sedos sinagogos istoriją nuo pat XVII a. vidurio papasakojo septintokės Akvilė Vainutytė ir Vydmantė Šakiniūtė, o apie vienos žydų giminės – Sachar Bai “ likimą kalbėjęs abiturientas Edvinas Litvinas savo pasisakymą papildė gausiomis senovinėmis nuotraukomis.
Kitataučių tema kalbėjusių antrokių gimnazisčių Gaivilės Milieškaitės ir Sandros Rimkutės pranešimas buvo bene pats įdomiausias. Merginos išsiaiškino, kad mūsų gimnazijoje iš 369 moksleivių 14-kos tėvai yra kitataučiai, o iš 37 mokytojų – 3 ne lietuviai. Panagrinėjusios šią temą, gimnazistės padarė išvadą, kad mes, lietuviai ne visada esame pakankamai tolerantiški kitataučių atžvilgiu.
Istoriją apie savo mamą papasakojo Sandra. Jos mama – Svetlana Deket-Rimkienė – tikra ukrainietė. 1989-aisiais, būdama 15-kos metų, atvyko į Lietuvą pas savo tetą Vasiliną, gyvenančią Dagių kaime. Galvojo tik trumpai pasisvečiuosianti, tačiau ją, ravinčią kolūkio daržus, nusižiūrėjo jaunas vairuotojas, kuris vis dažniau jai padėdavo ravėjimo darbuose. Kai Svetlana išvyko namo į Ukrainą, Rimantas (toks buvo jaunojo vairuotojo vardas) netrukus atvažiavo jos aplankyti. Kadangi pas tėvus į Ukrainą vyko Vasilina, tai jaunuolis ir įsiprašė į kompaniją. Rimantas parsivežė Svetlaną vėl į Lietuvą.
Sandros teigimu, didelio skirtumo, kad savyje turi ir nelietuviško kraujo, tarp savo bendraamžių ji nejaučianti, tačiau jos mamai, kai jau apsigyveno Lietuvoje, užgaulių žodžių išgirsti teko, bet, pasak merginos, ašaros greit nudžiūva. Apie savo mamą Sandra kalba labai gražiais žodžiais, o štai su seneliais bendrauja tik per „Skype“. Dar norėtų nuvykti į Ukrainą, kurioje niekada nebuvo.
Konferencijos pertraukėlės metu pasirodė gimnazijos moksleivių šokių kolektyvas (vadovė Rasa Langė), o pabaigoje E. Bunka visus pranešėjus ir jiems vadovavusias mokytojas apdovanojo padėkos raštais. Buvusiai Sedos gimnazijos direktorei Genoveitai Gricienei E. Bunka įteikė žydų tautos religinės atributikos simbolius.
Valerija KVEDARIATĖ
Nuotraukos autorė Zina TENIENĖ
