Neverta pasakoti, kad išmanieji telefonai teikia naudos ir daro žalą – tai jau seniai aišku kiekvienam bent kiek sąmoningesniam žmogui. Įdomesnis klausimas yra – kaip nutiko, kad jie kenkia, ir ką daryti, kad save žalotume kuo mažiau?
Mobilusis telefonas
Tai, kad turiu su savimi mobilųjį telefoną, iš manęs atima asmeninę erdvę. Aš tarsi nebeturiu teisės būti nepasiekiamas – VISADA turiu atsiliepti, VISADA turiu atrašyti, VISADA turiu žinoti, kas vyksta mano bendruose draugų susirašinėjimuose, VISADA turiu atsakyti į elektroninį laišką.
Koks pokytis man, kaip žmogui, ir mano santykiui su kitais? Mobilusis telefonas išvargina. Aš tarsi neturiu teisės neatsiliepti į darbo skambutį, net jei yra vėlus vakaras. Aš tarsi neturiu teisės neatrašyti į žinutę iškart, nes ją jau perskaičiau ir kitas žmogus tai mato. Nebelieka laiko ramiai apsvarstyti, pergalvoti savo sprendimų, atsakymų ir pasiūlymų. Nebelieka laiko tiesiog pabūti tyloje, nes nuolat reikia dalyvauti bendruose pokalbiuose su kažkuo, kas taip pat turi savo rankose mobilųjį telefoną. Tai sukuria papildomą įtampą ir nerimą. Mes persidirbame, pavargstame. Neišvengiamai daugiau laiko sėdime susikūprinę, varginame akis, vairuodami ir naudodamiesi telefonais patenkame į pavojingas situacijas. Negana to, imame pykti ant kitų, kad neduoda mums ramybės ir ne laiku rašinėja, skambina.
Ką daryti? Mobilusis telefonas, kaip ir visa kita mūsų gyvenime, turi turėti ribas ir netrukdyti ilsėtis – mums reikia ramaus nepertraukiamo laiko sau. Pirma, miego ir poilsio laikas neturi būti trikdomas. Miegant svarbu išsijungti telefono garsą bei vibraciją ir be jokios sąžinės graužaties leisti sau nebeatrašyti ir neatsiliepti į skambučius bent nuo 23 val. vakaro iki 7 val. ryto arba pagal savo įprastą miego laiką. Taip pat mobilieji telefonai kartais nustumia šalia esančius žmones į šoną – užuot atidžiai bendravę su jais, tuo pačiu metu gyvename paralelinį gyvenimą telefone. Jei susitinkate su draugu, leidžiate laiką su savo šeima, telefoną padėkite į šalį. Tai yra jūsų laikas, skirtas gyvai bendrauti. Jei mokotės egzaminui, išjunkite telefono garsus, nesiblaškykite, nes tai darbo ir susikaupimo laikas. Į žinutes galima atrašyti ir vėliau. Ilgainiui pastebėsite, kad telefonas mažiau erzina, kad nebėra taip sunku atsakinėti į elektroninius laiškus ar žinutes, kad ne taip sunku atsiliepti į skambutį, nes žinote, jog kasdien turite laiko, kai to daryti neprivalote, kai galite netrukdomai ilsėtis, tyliai sau mąstyti, skaityti, svajoti, bendrauti su šalia esančiais gyvais žmonėmis ar dirbti.
Socialiniai tinklai
Didžiausia socialinių tinklų įtaka yra psichologinei sveikatai, ypač – suvokiant savo vertę. Mokslininkai vis garsiau kalba apie depresiją, nerimą, narcisizmą, kylančius dėl socialinių tinklų naudojimo. Socialiniai tinklai veikia tokiu principu: aš pasidalinu (nuotrauka, įrašu, straipsniu, muzika...), o kiti reaguoja. Daugybė jaunų žmonių prieš dalindamiesi labai gerai įvertina, ar tikrai tai susilauks kitų pritarimo, ir tik tuomet dalinasi. Ar nėra ir jums tekę ilgai rinkti nuotraukos aprašymą, kad jis būtų kuo įtaigesnis? Arba gal yra tekę laukti laiko, kai dauguma draugų bus prisijungę prie interneto, ir tik tada pasikeisti profilio nuotrauką, kad surinktumėte kuo daugiau laikų? Taip mes mokomės parodyti save ne tokius, kokie esame, bet tokius, kokius kitiems įdomu matyti. Taip prarandame savo tapatybę ir ilgainiui nebesuprantame, kokie esame, kas mums patiems svarbu. Iš to ir kyla nerimas, liūdesys. Kartais net patys save apgauname, kad esame tobuli, ir tampame narcizais, panyrame į puikybę. Ilgainiui pradedame ir tikrovėje tikėtis tokių pat reakcijų kaip socialiniuose tinkluose, tampame priklausomi nuo įvertinimo. Nebesuvokiame, kad esame vertingi, nepriklausomai nuo to, kaip ir ar mus vertina kiti. Pradedame gyventi nuolat apgaudinėdami save, o tikrovės neigimas – vienas iš reikšmingiausių psichologinių sutrikimų šauklys. Taip pat iškreiptai suvokiame ir santykius su kitais. Gyvename turėdami šimtus ar net tūkstančius „draugų“, bet pasitaiko, kad nė vienas jų iš tikrųjų nėra mūsų draugas.
Ką tuomet daryti, kad priimtume tikrovę ir tikruosius save? Socialinius tinklus svarbu apriboti, kad jie neribotų mūsų. Galima visai jais nesinaudoti, bet kartais tai per daug sudėtinga. Tokiu atveju svarbu sekti laiką, kiek jiems skiriate. Tai padeda padaryti įvairios programėlės, kurios telefone pamatuoja, kiek laiko kuria programėle naudojatės. Taip galėsite aiškiau suvokti, kiek jūsų gyvenimo prabėga socialiniuose tinkluose. Geriausia turėti vieną ar du laikus per dieną, kai pasitikrinsite savo socialinius tinklus. Kad tai nevyktų dažniau, padėtų programėlių pranešimų išsijungimas – kad kiekvieną kartą įvykus kokiam nors įvykiui jūsų telefonas neklinksėtų ir nekviestų atsidaryti programėlės. Taip pat dar vienas geras būdas mažinti socialinių tinklų naudojimą – išsitrinti juos iš telefono ir prisijungti tik esant namuose prie kompiuterio ar, reikalui esant, per naršyklę telefone. Taip skiriamas laikas sumažėja. Mažinti neigiamą įtaką padeda ir „draugų“ pertekliaus neturėjimas. Jei matote, kad niekaip negalite nustoti žiūrėti savo feisbuko sienos, pradėkite slėpti draugų įrašus, atsisakykite jums nelabai reikšmingų puslapių prenumeratų. Tokiu būdu sumažinsite informacijos srautą ir nebeeikvosite laiko sekdami nepažįstamus žmones ar skaitydami reklamas.
Neribotas internetas
Neribotas internetas turi labai panašią įtaką, kaip ir mobilieji telefonai – nuolatinį pasiekiamumą, kuris ima smarkiai varginti. Tačiau greta to jis mums suteikia galimybę prieiti prie daugybės informacijos, daugybės vaizdų. Juos matydami žinome, kad pažiūrėjus mūsų laukia dar daugybė naujos informacijos, tad nebesistengiame įdėmiai analizuoti to, kas tuo metu yra mums prieš akis – tiesiog peržvelgiame paviršių. Yra nustatyta, kad atsidarius interneto puslapį mes perskaitome tik apie 20 procentų teksto, o jei internetas stringa ir nerodo vaizdo medžiagos ilgiau nei 2 sekundes, dauguma vartotojų nelaukia ir tiesiog jo nepasižiūrėję ieško kitų vaizdų.
Priklausomų nuo interneto žmonių smegenys reikšmingai kinta. Dažniausiai minima, jog mažėja nervinių ląstelių ir jų ataugų tose srityse, kurios atsakingos už tikslų siekimą ir kognityvinę kontrolę. Visai tai mus veda prie to, kad nebemokame išlaikyti savo dėmesio ir sukaupti kantrybės. Kantrybės netekimas išeina plačiau už technologijų ribų ir šaknijasi visame gyvenime. Vis dažniau pasitaiko vaikų, kurie neprisiverčia mokytis, arba suaugusiųjų, kurie neprisiverčia studijuoti ar dirbti, nes jiems „nuobodu“, o tai parodo, kad jie neturi kantrybės daryti to, kas nėra labai malonu. Nuolatinė stimuliacija, žaidimų aplikacijos, mobiliojo interneto duomenų srautas mažina gebėjimą būti kantriems. Tai ne tik paveikia mus kaip asmenis, tai pasireiškia ir santykiuose su kitais žmonėmis – dažnai nebemokame kantriai išbūti ir spręsti nesutarimų, lėtai ir dorai auginti draugystės, romantinio santykio.
Ką daryti? Ir vėl labai panašūs patarimai – puoselėti saikingumą. Besaikis vartojimas gali sukelti priklausomybę. O su priklausomybe kovojama sumažinant arba nutraukiant vartojimą. Gyventi be interneto dabar turbūt nelabai įmanoma, bet sumažinti tikrai galima. Išvalykite iš savo telefono visas aplikacijas, kurios jums nereikalingos, kurios atima jūsų laiką ir dėmesį. Gal visai įmanoma gyventi be jutubo telefone? Taip pat išjunkite internetą, kai jis nėra reikalingas. Paieškokite, ką veiksite vietoj naršymo internete (o laiko gali atsirasti visai daug). Gal gali padėti šalia telefono į kuprinę įsimesta knyga ar Rubiko kubas? O jei ir tai nepadeda, gal laikas išsitraukti iš stalčiaus seną mamos mygtukinį telefoną ir pabandyti su juo pagyventi mėnesį, kol dings įprotis braukyti telefono ekraną? Svarbiausia turėti noro ir suprasti, ką norėtumėte padaryti su papildomai atsiradusiu laiku.
Kalbėti apie technologijų įtaką galime daug, bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas turime savo įpročius, kaip naudojamės telefonais, aplikacijomis, internetu. Svarbiausia yra pažinti savo įpročius, sąmoningai juos suvokti, o tada įsivertinti, ar norime pašalinti galimą riziką ir grėsmę mūsų sveikatai ir santykiams su kitais žmonėmis. Jei taip, tuomet belieka imti popieriaus lapą ir pieštuką, susidėlioti savo planą ir jo laikytis. Atkritus nenusiminti, vėl užsirašyti savo pasiryžimus ir grįžti prie gerų įpročių formavimo. Tikrai neužtruks, kol pajusite, kaip atsiranda daugiau laiko knygai ar pokalbiui su namiškiais, kaip dažniau turite laiko nusivalyti dulkes ar sukalbėti rožinio slėpinį.
