Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros docentė dr. Ramunė Albrektienė didžiąją savo profesinės veiklos dalį paskyrė žinioms apie geriamąjį vandenį skleisti. Kaip tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia mokslininkė, tarp žmonių sklando įvairiausių su geriamuoju vandeniu susijusių mitų, kuriuos paneigti kartais būna ne taip jau lengva.
– Esate žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja. Kokių mitų apie geriamąjį vandenį per savo karjerą esate girdėjusi ir paneigusi?
– Esu girdėjusi daug ir labai įvairių: kad vandenį iš čiaupo būtina virinti, kad nuo „kieto“ vandens užkalkėja kraujagyslės, kad vanduo tekėdamas vandentiekio vamzdynais atsineša blogą energiją, kad įvairūs akmenys, įmesti į vandens ąsotį, pagerina vandens savybes, suteikia ypatingų galių, kad sušaldytas ir atlaidintas vanduo tampa sveikesnis, kad praleidus vandenį pro tokį kamštuką, pasikeičia vandens struktūra ir t. t. Pati gal nesu kažko ypatingo padariusi paneigiant tuos mitus, bet kai išgirstu kokią naują teoriją apie vandenį, pirmiausia pasitelkiu kritinį mąstymą ir ieškau apie tai informacijos.
Tiesa, informacijos ieškau moksliniuose užsienio portaluose ir žurnaluose. Jei nerandu moksliškai pagrįstos informacijos, tai dedu tą naujieną į savo „šypseną keliančių mitų apie vandenį taupyklę“.
– Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstote studentams chemiją. Ką kiekvienam žmogui, net nesusijusiam kasdieniame gyvenime su chemija, būtina žinoti apie geriamąjį vandenį?
– Apie vandenį galima žinoti labai daug – tai labai plati sritis. Bet aš sakyčiau, kad geriamuoju vandeniu reikia domėtis. Man visada būdavo keista, jog žmonės labai daug žino apie vyną, alų, įvairius maisto produktus, jų sudėtį, o tuo tarpu apie vandenį žinių labai trūksta.
Taip pat labai svarbu radus informaciją apie vandenį pasitelkti kritinį mąstymą. Tikrai ne viskas, kas yra parašyta internete apie vandenį, gali būti tiesa. O jei kalbame apie Lietuvą, tai kiekvienas lietuvis turėtų žinoti, kad geriame požeminį vandenį, kuris laikomas saugiausiu lyginant su kitais geriamojo vandens šaltiniais. Taip pat, kad mes turime jo daug, kad jis yra prisotintas naudingais žmogaus organizmui mineralais ir kad centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybė yra nuolat kontroliuojama pagal normatyvius aktus, todėl jį saugu gerti tiesiai iš čiaupo.
– Anksčiau buvote atsakinga už Vilniaus geriamojo vandens kokybės priežiūrą. Kaip Lietuvos ir visos ES kontekste atrodo Vilniaus vandens kokybė? Kokie faktoriai tą kokybę lemia?
– Tikrai labai gerai. Kaip minėjau anksčiau, tai yra požeminis vanduo. Tai reiškia, kad pirmiausia yra daug saugesnis nuo mikrobiologinės bei žmogaus veiklos cheminės taršos. Požeminio vandens paruošimas yra daug paprastesnis, palyginus su vandeniu, kuris ruošiamas iš paviršinių vandenų ar net iš sūraus jūros vandens.
Vandens kokybę lemia tai, kokie elementai ir koks jų kiekis yra ištirpęs vandenyje. Iš čiaupo bėgantis geriamasis vanduo turi atitikti Lietuvos higienos normos HN24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ reikalavimus. Visi šiame dokumente išvardinti rodikliai turi neviršyti leistinų normų. Tai ir apsprendžia, ar vanduo saugus ir sveikas.
– Studentams apie vandens technologijas žinias veždavote iš įvairių pasaulio kampelių. Su kokiomis geriamojo vandens problemomis susiduria pasaulio valstybės už Europos ribų?
– Pirmiausia tai su vandens trūkumu. Daugelyje šalių vanduo yra didelė brangenybė. Kai trūksta gėlo vandens, praktikuojamas pakartotinis vandens naudojimas, geriamojo vandens gamyba iš jūros vandens. Kita problema – užterštumas. Vienose šalyse yra tiesiog natūraliai gamtiškai žmogaus sveikatai pavojingas vanduo, kitose šalyse vandenį teršia pats žmogus. Šiuo metu naujausia problema yra vandens užterštumas vaistiniais preparatais (antibiotikais, hormoniniais vaistais ir t.t.), vis daugiau ir daugiau jų randama vandenyje.
– Ar galėtumėte išskirti šalis, kur keliaujantiems žmonėms niekada nerekomenduotumėte gerti vandens iš čiaupo?
– Konkrečiai išskirti negalėčiau, bet galiu pasakyti kriterijus, į ką reiktų atkreipti dėmesį. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo drąsiau galima gerti vandenį iš čiaupo, nes, pavyzdžiui, visų Europos Sąjungos narių geriamasis vanduo turi atitikti Europos direktyvos reikalavimus, todėl yra daroma viskas, kad vanduo būtų saugus, o geriamojo vandens kokybė yra nuolat kontroliuojama.
Atitinkamai, kuo mažiau išsivysčiusi šalis, tuo atsargiau reiktų gerti vandenį iš čiaupo arba visai jo negerti. Neretai pasitaiko, kad pačioje vandens ruošykloje vanduo yra paruošiamas tinkamai ir jis yra saugus, bet yra nepakankamai sutvarkyta ar pasenusi vamzdynų sistema ir nebepavyksta iki gyventojų patiekti saugaus vandens.
Dar vienas aspektas yra nemalonus chloro kvapas. Labai dažnai po kelionių žmonės skundžiasi, kad labai smirdėjo chloru. O čia yra paradoksas. Taip, nemalonu gerti tokį vandenį, bet verta žinoti, kad jei išgersi tokio vandens, tai tikrai neapsinuodysi, nesuviduriuosi, nepasigausi kokio nemalonaus viruso ar bakterijos. Chloras į vandenį dedamas tam, kad sunaikintų per vandenį plintančias pavojingas bakterijas. Kartais jo įdedama daugiau tam, kad išvengtumėte nemalonesnių padarinių.
– Ar yra požymiai, pagal kuriuos galime atskirti, kada vanduo iš čiaupo yra tinkamas gerti, o kuomet – griežtai ne?
– Tai yra spalva, skonis ir kvapas. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, kartais iš čiaupo bėga rudas vanduo. Rudą spalvą suteikia geležies junginiai. Nemalonu gerti, bet geležis nepavojinga žmogui. Daugeliui nemalonus chloro kvapas, bet jis naikina bakterijas ir taip pat nėra pavojingas.
Bakterijos, nitratai, įvairūs tirpūs toksiniai elementai dažniausiai yra bespalviai ir bekvapiai, bet yra daug pavojingesni už geležį ar chlorą. Labai dažnai kaimo šulinio vandens atsinešusi močiutė džiaugiasi skaniu vandeniu, o atlikus tyrimus randama tris kartus daugiau nitratų nei leistina. Rekomenduoju, jei gyventojui kyla koks nors įtarimas dėl vandens kokybės, iš karto kreiptis į geriamojo vandens tiekimo įmonę, o jei naudojamas individualus šulinys ar gręžinys, būtinai pasidaryti vandens tyrimus laboratorijoje.
– Vedate vaikams edukacinius užsiėmimus apie geriamąjį vandenį mokyklose, darželiuose. Koks vaikų santykis su vandeniu? Kodėl vaikams būtini tokie užsiėmimai?
– Jau dabar galiu labai pasidžiaugti, kad tas santykis su vandeniu labai gerėja. Vis daugiau išgirstu atsakymų, kad sveikiausias gėrimas yra vanduo. Vis daugiau vaikų nešiojasi savo gertuves su vandeniu. Vis daugiau mokyklų valgyklų matau vandens ąsočius vietoje kompotų. Kai pradėjau dirbti geriamojo vandens laboratorijoje 2003-aisiais, man buvo baisu, kaip mažai žmonės žino apie vandenį, tad labai norėjosi juos šviesti.
Švietimo pradžia buvo ekskursijos vandentiekio muziejuje. Ten dirbdama pastebėjau, kad suaugusiems žmonėms labai sunku pakeisti savo įsisenėjusius įsitikinimus ir man būdavo sudėtinga juos paneigti. Tuo tarpu vaikai visada yra atviri naujovėms, todėl mano tikslas buvo išauginti naują kartą, kuri visai kitaip žiūrėtų į vandenį iš čiaupo, kurie žinotų, iš kur tas vanduo patenka į jų čiaupą, kad vanduo net tik skaidrus skystis, bet jame yra daug naudingų elementų, nors gali būti ir pavojingų, kurių nebevaldytų įvairūs mitai ir kuri mokėtų didžiuotis mūsų dideliu Lietuvos turtu.
Intensyviausias švietimas apie vandenį prasidėjo 2013-aisiais ir tikrai situacija vis gerėja. Manau, tam didelės įtakos turi žmonių sąmoningėjimas, sveikos gyvensenos propagavimas, gertuvių mada. Visi šie faktoriai turi labai teigiamų rezultatų.
Lrt.lt
