Kai kalbama apie pasaulio pabaigos scenarijus, prognozuojama, kad pasauliniai ligų protrūkiai rimta grėsme mums išliks ir ateityje. Epidemijas ir pandemijas sukelia tik infekcinės ligos, kurios gali būti labai įvairios: nuo paprasčiausio peršalimo iki mirtinai pavojingų ligų.
Jas sukelia biologiniai ligų sukėlėjai (patogenai). Dažniausiai tai būna bakterijos ir virusai, tačiau taip pat gali būti parazitai, grybeliai ir prionai (pastarieji sukelia, pavyzdžiui, galvijų spongiforminę encefalopatiją, dar vadinamą galvijų kempinlige).
Keliauja ir „autostopu“
Ar tai būtų peršalimą sukeliantis virusas, ar kiek neįprastesnis padarėlis, visi šie patogenai nepaliaujamai tobuliną savo arsenalą, kaip nuo vieno žmogaus peršokti ant kito. Plisti jie gali pačiais įvairiausiais būdais: tiek kosint ar čiaudint, tiek per kūno skysčius. Kai kurie iš jų netgi gali pasinaudoti kitu organizmu ir tikslą pasiekti „autostopu“. Tokie organizmai, kurie perkelia patogeną iš vienos vietos į kitą, yra vadinami užkrato pernešėjais . Pavyzdžiui, maliariją sukeliančius parazitus perneša uodai, kurie įgeldami žmonėms platina ir šią ligą.
Tačiau mažai patogenų yra pajėgus užkrėsti tokią daugybę žmonių, kad kiltų pandemija. Viena iš to priežasčių, jog mūsų pačių kūnai geba gana efektyviai gintis nuo užpuolikų – už tai turime padėkoti savo imuninei sistemai.
Kartą susidūrus su ligos sukėlėju, mūsų imuninė sistema išvysto specialiai prieš juos kovoti sukurtus antikūnus, kurie juos gali neutralizuoti arba pažymėti. Laikui bėgant, mūsų kūnai sukaupia labai platų antikūnų katalogą, kuris saugo mus nuo susirgimų. Nors pirmasis konkretaus patogeno išpuolis gali sukelti nemalonią infekciją, tačiau jeigu toks pat patogenas mėgintų įsiveržti antrą kartą – mūsiškė imuninė sistema jau būtų pasiruošusi sparčiai sureaguoti.
Dėl tokio mūsų organizmų gebėjimo patogenams tiesiog nebepavyksta vienu metu užkrėsti pakankamai žmonių, kad kiltų pandemija.
Kaip persergame liga?
Pavyzdžiui, nors vėjaraupiai yra labai užkrečiami, tačiau žmogui vieną kartą persirgus šia liga, kūnas įsimena ją sukėlusį užpuoliką ir antrą kartą jam ligos sukelti nebeleidžia. Būtent dėl šios priežasties pandemijas įprastai sukelia tie patogenai, su kuriais žmonės nesusiduria – kurie mūsų imuninę sistemą užpuola visai nepasiruošusią.
Tai gali padaryti iš tolimų kraštų atkeliavusios ligos. Pavyzdžiui, kai europiečiai atvyko į Šiaurės Ameriką, jie kartu atplukdė ir tokias ligas, kurios Amerikos čiabuviams buvo visiškai nepažįstamos. Tai tymai, gripas ir raupai. Šie naujai importuoti patogenai sukėlė mirtinų epidemijų bangas, kurios pražudė daugiau nei 90 procentų čiabuvių populiacijos.
Nors šiais laikais „senosios“ ligos nebekelia tokios didelės grėsmės, tačiau turime ir kitų rūpesčių. Tai naujų ligų (ar jau žinomų ligų naujų atmainų) plitimas iš gyvūnų. Didžiausia tikimybė, jog jie savo ligas perduos artimiausiems mūsų giminaičiams – tikrosioms žmoginėms beždžionėms. Pavyzdžiui, ŽIV viruso istorija buvo atsekta iki Afrikoje gyvenusios šimpanzės, kurią pirmojoje XX amžiaus pusėje suvalgė žmonės.
Kaip ir daugybė kitų zoonozių (tiek žmonėms, tiek gyvūnams bendrų ligų), ŽIV pirmiausiai apkrėtė mažą grupelę izoliuotų žmonių, tačiau virusui vystantis, jis peržengė dar vieną esminį barjerą – įgijo galimybę persiduoti nuo vieno žmogaus kitam.
Nors patogenams gana paprasta „persikvalifikuoti“ nuo kitų žmoginių beždžionių iki mūsų (ar atvirkščiai), tačiau įmanomi ir daug didesni peršokimai tarp rūšių. Nors tik nedaugeliui mūsų yra tekę iš arti pabendrauti su šimpanzėmis, tačiau su naminiais gyvūnais artimus santykius palaiko daug daugiau žmonių.
Vakcinos sukūrimas
Manoma, jog 1918 metų ispaniškojo gripo epidemiją sukėlusio viruso pirmtakas gyvavo laukinių paukščių populiacijoje, tačiau tuomet persidavė naminėms kiaulėms, o galiausiai ir žmonėms.
Ne vieną tūkstantmetį žmonės prieš ligas buvo beveik visiškai bejėgiai, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje tai pasikeitė. Buvo sukurtas iki šiol geriausias mūsų turimas ginklas prieš infekcijas – vakcina. Vakcinos apgauna imuninę sistemą, jog kūną užpuolė pavojingas patogenas, ir paskatina antikūnų bei T ląstelių žudikių gamybą.
Su vakcina gautą patogeno mėginį organizmas įveikia be vargo, o tuomet, su juo susidūręs realiomis sąlygomis, jau gali būti pasiruošęs efektyviai apsiginti. Tokia gudrybė pasiekiama į kūną suleidžiant nedidelį kiekį patogenų (įprastai susilpnintų). Tai vadinama inokuliavimu arba tiesiog skiepijimu. Gali pasirodyti netikėta, tačiau skiepijimais Indijoje ir Kinijoje buvo eksperimentuojama dar 1000 metų prieš Kristų. Visgi irmoji iš tiesų sėkminga ir veiksminga vakcina buvo sukurta tik 1796 metais.
XVIII amžiuje raupai visame pasaulyje buvo pagrindinė mirčių priežastis, kol anglų gydytojas Edwardas Jenneris pastebėjo, jog žmonių gyvybei nepavojingais karvių raupais persirgusios melžėjos įgijo atsparumą ir žmonių raupais. Pamėginęs karvių raupais apkrėsti savo pacientus, jis įsitikino savo hipotezės teisingumu. Taip gimė pirmoji vakcina.
Skiepus pradėjus taikyti visame pasaulyje, jau 1979 metais raupai buvo oficialiai išnaikinti. Be to, Jennerio nuopelnai gydant raupus padėjo sukurti ir didžiulę įvairovę kitokių vakcinų. XIX amžiuje mikrobiologijos pradininkas L. Pasteras sukūrė vakcinas nuo juodligės ir pasiutligės. Pagrindinė Pastero inovacija buvo toks produktų apdorojimas, kuris visai nukenksmina įvairius patogenus – pasterizacija.
Juodoji mirtis
Juodoji mirtis yra galimai pati pražūtingiausia pandemija žmonijos istorijoje, Europoje siautėjusi nuo 1347 iki 1351 metų ir per tą trumpą laikotarpį pražudžiusi apie pusę populiacijos. Viso šio košmaro kaltininkė buvo buboninio maro sukėlėja, bakterija Yersinia pestis (Maro jersinija). Įsižiebęs Azijoje, maras pirmiausiai smogė Kinijai, kur pražudė apie 25 milijonus žmonių, o tuomet Šilko keliu pasiekė Europą. Yersinia pestis bakterijas pernešė žiurkių blusos.
Italijos krantus pasiekusi 1347 metais, Juodoji mirtis netrukus pasiekė Angliją, o 1348 metais jau ir Vokietiją bei Skandinaviją. Labai lengvai užkrečiama liga savo aukas rinkosi ir žudė šiurpinančiu greičiu. Pirmieji infekcijos ženklai – ištinę limfmazgiai, vadinamieji bubonai, kurie įprastai rasdavosi kirkšnies, pažastų ar kaklo srityse. Tuomet apsikrėtusieji pradėdavo labai karščiuoti, vemti krauju. Mirtis juos dažniausiai ištikdavo per savaitę po pirmųjų simptomų pasirodymo. To meto žmonijai neturint jokio efektyvaus būdo apsisaugoti nuo maro, jis vis sugrįždavo.
Jau kitame amžiuje naujos vakcinos buvo gaminamos itin sparčiai. Vien amerikiečių mikrobiologas Morisas Hilmenas (Maurice Hilleman) vadovavo kuriant daugiau nei 30 vakcinų (tarp kurių buvo vakcinos nuo tymų, kiaulytės, hepatito A, hepatito B ir meningito). Masinė vakcinacija nuo dažniausių patogenų lėmė, jog dabar didžioji dalis žmonių jiems yra atsparūs. Tai leido užkirsti kelią naujoms epidemijoms ir atsikvėpti nuo ligų, žmoniją alinusių daugybę amžių ar net tūkstantmečių. Nors prieš dalį ligų sukėlėjų sukurti vakcinas yra gana paprasta, tačiau kiti virusai dėl spartaus savo kitimo yra daug sunkiau suvaldomi. Pats žymiausias iš šių chameleonų – tai ŽIV virusas.
ŽIV mutacijų sparta yra viena didžiausių, šis virusas nuolat kaito savo genus, taip keičia savo paviršinių baltymų formą. Nuolat modifikuodamas savo maskuotę, šis virusas antikūnams tampa neatpažįstamas, tad gali išvengti imuninės sistemos atsako. Be to, ŽIV pats tiesiogiai atakuoja imuninę sistemą. Dėl to sukurti vakciną nuo šio pavojingo viruso yra milžiniškas iššūkis.
Suvaldyti gripą yra daug paprasčiau. Daugiausia gripo virusai egzistuoja tarp laukinių paukščių populiacijų, tačiau kartkartėmis nauja viruso padermė gali persiduoti žmonėms ir įžiebti epidemiją ar pandemiją, kaip buvo nutikę su HN51 virusu. Nors nuspėti tokių įvykių datą ir vietą beveik neįmanoma, tačiau laukinių paukščių stebėjimas yra vienas iš būdų, leidžiančių sekti naujas virusų padermes, kurios galėtų kelti pavojų ir žmonėms.
Nors medicininė pažanga akivaizdi, tam tikra prasme šiuolaikinė visuomenė yra dar pažeidžiamesnė pandemijoms nei praeityje. Pirmiausia, dabar apie 50 procentų žmonių gyvena miestuose, kur kiekvieną dieną susiduriama su galybe kitų žmonių. Užkrečiamoms ligoms plisti tai yra puikiausios sąlygos. Patogenų migraciją skatina ir vis dažnėjantys tarptautiniai skrydžiai, kurie užkratų pernešėjus tarp žemynų gali transportuoti vos per kelias valandas.
Štai 2003 metais SŪRS (sunkus ūminis respiracinis sindromas) išplito 3 žemynuose ir 29 šalyse vos per kelis mėnesius. Vis dėlto mūsų suvokimas apie patogenus nepaliaujamai tobulėja. Puikus to pavyzdys yra tas pats SŪRS. Tai buvo visai nauja liga, tačiau pasaulinė medikų ir mokslininkų bendruomenė suskubo pažinti jos bruožus, savybes ir sugebėjo ją suvaldyti. Nors vakcinos nuo ŽIV mes vis dar neturime, tačiau visuomenės sveikatos apsaugos priemonės daugumoje šalių padėjo sumažinti ar stabilizuoti šios infekcijos paplitimą.
Raupai
Po vakcinos išradimo ši užkrečiama, ūminė ir dažniausiai mirtina liga buvo išnaikinta. Raupus sukeliantis virusas vadinamas Variola.
Po apsikrėtimo virusu prasidedantis inkubacinis periodas, kurio metu žmogus nejaučia simptomų ir neužkrečia kitų, trunka apie 12–14 dienų. Praėjus šiam periodui, apsikrėtusysis patiria karščiavimą, pykinimą ir galvos skausmus, kol galiausiai pasirodo baimę keliantis bėrimas. Tuo metu pacientas yra labiausiai užkrečiantis. Niežtinčios raudonos dėmės tampa skysčiais pripildytomis pūslėmis, kurias pakeičia šašai. Pacientas kitus užkrėsti gali tol, kol nenukrinta visi šašai.
Leprozė
Nors tai labai sena liga, leprozė (dar vadinama raupsais arba Hanseno liga) iki šių dienų išlieka labai užkrečiama, lėtine liga. Ją sukelia aplinkoje esantis (greičiausiai nosies išskyrų lašeliuose) mikrobas Mycobacterium leprae, kuris patenka į aukos kraujotaką.
Leprozė pažeidžia odą, nervų sistemą, lemia pojūčių praradimą, rankų, pėdų ir veido nusilpimą. Nors istoriškai žmonės manė, susirgusiųjų šia liga galūnės nukrenta, iš tiesų nervų pažeidimų sukeltas galūnių nejautrumas nulemdavo ligonių susižalojimus. Pavyzdžiui, jie galėdavo nusideginti save liepsnose ir to nė nepajusti. Šiandien ši liga gali būti išgydyta naudojant antibiotikus.
Maliarija
Nors maliarija nėra užkrečiama (žmogaus žmogui), tačiau ši liga atogrąžų kraštuose yra paplitusi žudikė. Ją sukelia vienaląstis parazitas, randamas uodų patelių seilėse. Uodei suleidžiant savo aštrų straubliuką po aukos oda, kad galėtų siurbti kraują, ji taip pat išskiria šiek tiek seilių, kurios neleidžia kraujui greitai sukrešėti. Taip į aukos kraują ji perduoda mirtinai pavojingus parazitus. Įprastai gripą primenantys simptomai pasireiškia tarp dešimtos dienos ir ketvirtos savaitės nuo užsikrėtimo, tačiau kartais parazitas gali kepenyse tyliai pratūnoti net iki ketverių metų, kol galiausiai susargdina savo auką.
Tiek pandemija, tiek epidemija yra ligos protrūkiai, tačiau skirtumas tarp šių reiškinių yra jų mastas. Kol epidemija gali apsiriboti tam tikru miestu, regionu ar valstybe, pandemijos išpinta už valstybių sienų ribų ir žmones paveikia pasauliniu lygiu. Tad pandemijos gali pražudyti daug daugiau žmonių ir padaryti daug daugiau žalos nei epidemijos.
Lrt.lt
