Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti, teigia Asmens sveikatos klinikos psichologė Rugilė Kazlauskienė. Anot jos, vaikas, kuris nuolat būna įnikęs į ekraną, neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti.
Šiuolaikinis gyvenimas neatsiejamas nuo informacinių technologijų – jų apstu įvairiausiose gyvenimo srityse, pradedant buitimi, baigiant švietimu ir valstybės valdymu. Visiškai natūralu, kad žmonės daug laiko praleidžia žiūrėdami į kompiuterių ir telefonų ekranus – ne tik dirba, bet ir moka mokesčius, registruojasi į įstaigas, bendrauja, pramogauja, apsiperka, sužino vaikų pasiekimus mokykloje. Vardinti galima be galo.
Telefonai, kompiuteriai, internetas – reikalingi ir naudingi dalykai. Tačiau jeigu jais naudojamasi daugiau negu reikia, tai tampa panašu į priklausomybę. Psichologė R. Kazlauskienė išaiškino, kokiais atvejais laiko leidimas internete tampa problema, kaip su ja kovoti ir kaip atpažinti pavojaus ženklus.
– Ar egzistuoja kokia nors statistika, kiek vidutiniškai laiko šiuolaikiniai žmonės praleidžia internete? Koks pasiskirstymas pagal amžiaus, socialines grupes?
– Dauguma tyrimų nagrinėja ne interneto naudojimą, o laiką, praleidžiamą prie ekranų. 2017 m. statistika rodo, kad vidutiniškai suaugęs asmuo, turintis internetą savo prietaisuose, praleidžia prie ekrano beveik 6 valandas per dieną. Iš jų 3,3 valandas praleidžiame žiūrėdami į telefono ekraną, 2,1 valandas – žiūrėdami į kompiuterio ekraną ir 0,6 valandos – žiūrėdami į kitų prietaisų ekranus. Kita 2017 m. statistika, tyrinėjusi paauglius ir jaunus žmones, atskleidė, kad šios amžiaus grupės žmonės prie ekrano vidutiniškai praleidžia 7,8 valandas. JAV darytas tyrimas rodo, kad vaikai nuo 8 iki 12 metų praleidžia apie 4 valandas prie ekrano.
Kalbant apie socialines grupes, vienas JAV darytas tyrimas nagrinėjo vaikus iki 8 metų: nustatyta, kad vaikai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų praleidžia prie ekranų vidutiniškai 3,5 valandos. Tuo tarpu vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų praleidžia kiek mažiau nei 2 valandas. Taip pat nustatyta, kad mažiau išsilavinusių šeimų vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų.
– Kokiu atveju galima teigti, kad tai jau yra priklausomybė? Kokie pagrindiniai pavojaus ženklai?
– Nėra tokios diagnozės, kaip priklausomybė nuo interneto. Nors idėjos apie tai buvo iškeltos daugiau kaip prieš 20 metų ir ši tema nagrinėjama daugelio autorių. Pagrindinė priežastis, kodėl tokios diagnozės atsisakyta, yra tai, kad žmogaus veikla internete gali būti atitinkanti veiksmus, kuriuos jis atliktų realiame gyvenime.
Pvz., jeigu žmogus daugybę valandų lošia internetiniuose kazino – ar tai priklausomybė nuo interneto, ar nuo lošimų? Arba jeigu žmogus daugybę valandų žaidžia kompiuterinius žaidimus online, labai tikėtina, kad neturėdamas interneto jis tiesiog žaistų žaidimus, kuriems interneto nereikia.
Taigi nuėjus pas psichologą ir pasiskundus, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, psichologas visų pirma gilintųsi, ką jūs ten veikiate. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna šiose srityse: vaizdo įrašų peržiūros, socialinių tinklų naudojimas, žaidimai, azartiniai lošimai, pornografija, pirkimas.
Ieškant pagrindinių pavojaus ženklų, pagrindinis klausimas yra – ko jūs atsisakote vardan savo veiklos internete? Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti.
– Kokio rimtumo ši priklausomybė? Ar ją galima lyginti su priklausomybe alkoholiui, narkotikams, lošimams?
– Ekranų padaroma žala neprilygsta alkoholio ar narkotikų žalai – ne tiek smarkiai nukenčia finansai, sveikata. Retas atvejis, kad žmogus nenueitų į darbą, nes leido laiką internete. Tačiau tai gali būti labai rimta, jei įsižiūrime į konkretų žmogų. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna ne problema savaime, o didesnės problemos simptomas.
Pavyzdžiui, depresija sergančiai moteriai būdinga leisti laiką socialiniuose tinkluose žiūrint, kokie geri yra kitų gyvenimai, ir galvojant, koks netikęs yra jos gyvenimas. Šiuo atveju depresija atima jėgas ir valią atsitraukti nuo ekrano, o laikas prie ekrano tik dar labiau skatina prislėgtumą ir depresiją. Kita grupė patologinių vartotojų yra žmonės, turintys impulsų kontrolės problemų. Jiems sunku save sustabdyti įvairiose veiklose, sukeliančiose sujaudinimą, dėl to jiems nesiseka gyventi nuoseklaus gyvenimo ir siekti savo tikslų.
– Koks didžiausias pavojus iš to kyla, kuo rizikuojama?
– Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris gauna planšetinį kompiuterį ir gali jį naudoti neribotą laiką. Visų pirma, yra pavojus, kad jis naudos žaidimus tam, kad nusiramintų. Nuliūdau – įsijungiau filmuką, sutrikau – įsijungiau filmuką, supykau – įsijungiau filmuką. Toks vaikas neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti, nes visas jas tiesiog gesina nukreipdamas dėmesį į mirgantį ekraną.
Kitas pavojus – toks vaikas nepatirs nuobodulio. Vaikas privalo patirti tokius momentus, kai svarsto, o ką man veikti dabar? Ką čia sugalvojus? Tai skatina kūrybiškumą, įgūdį kelti sau tikslus ir jų siekti. Tačiau internetinės platybės yra kupinos stimuliacijos, nereikia nieko kurti ir siekti, gali vartoti be perstojo, dėl to nesivysto minėti vaiko įgūdžiai.
Dar vienas pavojus, kad neįvyks daugelis dalykų, kurie pagal raidą turi natūraliai įvykti. Augdamas vaikas nuolat juda, lipa, lenda – jis apdovanotas smalsumu, kuris lavina vaiko motoriką, žinias apie pasaulį, įgūdžius, gebėjimą sutelkti dėmesį. O ilgas laikas prie ekranų gali atimti iš vaiko galimybę natūraliai tyrinėti pasaulį ir lavintis. Veikla prie ekrano irgi gali lavinti, tačiau tik tada, kai ji pasirenkama išmintingai ir atliekama su tėvų priežiūra.
– Kokios amžiaus grupės labiausiai nukenčia dėl šios priklausomybės?
– Kuo mažesnis vaikas – tuo didesnę žalą jam gali padaryti perdėtas išmaniųjų prietaisų naudojimas.
Tačiau vyresnės vaikų grupės irgi nukenčia, tik savaip. Pavyzdžiui, pradinių klasių amžiaus vaikams labai svarbu įgyti kompetenciją, tobulintis kuriose nors srityse. Tačiau jeigu mokykloje ar būreliuose vaikas jaučiasi nejaukiai, o kompiuterį gauna neribotai, kyla pavojus, kad savo kompetenciją jis tobulins tik ten, kur jaučiasi visiškai patogiai, t. y. prie ekrano. Tokiu būdu jis neišvysto įgūdžio pasitikti iššūkį, įveikti nerimą bei neįgyja patirties, kad gali būti šaunus sportininkas, menininkas, mokslininkas. O ši patirtis jam labai reikalinga gyvenime.
Paaugliams labai svarbūs santykiai su bendraamžiais – jie atranda bendraminčių, draugų, mezga pirmuosius romantinius santykius. Šiais laikais vis didesnė dalis šios veiklos persikelia į virtualų gyvenimą. Kai kuriais atžvilgiais tai yra geras dalykas – pavyzdžiui, paauglys, nepritampantis savo mokyklos aplinkoje, internetu gali palaikyti ryšius su draugais, gyvenančiais toliau. Tačiau kartais nerimą kelia paaugliai, kurie keičia bendravimą kompiuteriniais žaidimais, nes dažnu atveju jie patys patiria nevisavertiškumą dėl bendravimo stokos, tačiau to nesprendžia, nes sprendimas reikalautų patirti frustraciją, o kompiuterinis žaidimas – saugi ir pažįstama virtuali aplinka.
– Ar tai gali praeiti savaime? Pvz., paauglys „atsižais“ ir jam ims rūpėti realūs santykiai?
– Gali, labai realu, kad taip atsitiks. O jeigu norite, kad tai atsitiktų greičiau, kurkite ryšį su savo paaugliu, kalbėkitės su juo apie jo norus, tikslus, nuomonę. Klauskite, ką jis norėtų veikti suaugęs ir kaip jau dabar galėtų prisidėti prie savo sėkmės.
Pvz., jeigu jis nori būti verslininkas, gal jau dabar būtų naudinga lavinti bendravimo įgūdžius? O kaip jis galėtų tai stiprinti? Gal jungiantis į jaunimo organizacijas, važiuojant į stovyklas? Tik, žinoma, tokias idėjas reikia ne primesti iš išorės, o smalsiai klausiant vesti, kad paauglys pats ateitų iki idėjų, ko jam imtis.
Na, o toliau reikia jūsų palaikymo, nuolat rodyti, kad tikite juo, ir padėti įvairiais praktiniais tikslų įgyvendinimo klausimais. Nereikia kritikuoti, menkinti paauglio dėl jo gausaus žaidimo, tai tikrai nepadės. Vietoje to pastebėkite kitokį paauglio elgesį ir girkite už tai.
– Ar įmanoma pačiam atsikratyti priklausomybės nuo interneto? Ką reikėtų daryti?
– Jeigu pastebėjote, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, visų pirma, įjunkite savistabą. Kai jūsų ranka instinktyviai ima telefoną, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs: „Kaip aš šią akimirką jaučiuosi?“ O kai, pvz., atsidarote feisbuką ir „skrolinate“ kelias minutes, kaip tada jaučiatės?
Atpažinkite, kokią funkciją internetas atlieka jūsų gyvenime. Gal jis padeda sumažinti nerimą ir įtampą, nes užsimirštate? O gal sumažina vienišumą ar nuobodulį? Gal suteikia jausmą, kad esate ypatingas, sėkmingas, nes keliate nuotraukas ir žmonės į jas reaguoja?
Kai atpažinsite, kam jūs naudojate internetą, tada galite mąstyti, o kaip aš noriu gyventi? O kaip aš noriu patenkinti savo poreikius? Jeigu matote, kad internetas – tai vaistas nuo jūsų emocinių problemų, išdrįskite spręsti savo problemas iš esmės, o ne slėptis nuo jų už ekrano.
– Ką turi daryti tėvai, jeigu jų vaikas atrodo priklausomas?
– Priklauso nuo to, koks vaiko amžius. Kalbant apie mažus vaikus, nėra tokio dalyko kaip vaiko priklausomybė nuo interneto. Tai tėvų problema, kad dėl kažkokių priežasčių jų vaikas gauna ekraną neribotai. Tad aiškiai perimkite vadžias į savo rankas – kompiuterio, planšetės, televizoriaus įjungimas ir išjungimas yra jūsų atsakomybė. Kalbant apie telefonus, aš rekomenduoju nepirkti mažiems vaikams išmanaus telefono su internetu – susisiekti su tėvais jis gali ir naudodamas senesnės kartos telefoną.
Taip pat visada kviečiu savęs paklausti: ką norėčiau, kad vaikas darytų vietoje sėdėjimo prie ekrano? Gal jis galėtų padėti jums gaminti vakarienę? Arba eiti su jumis pasivaikščioti ir papasakoti jums, kaip jis jaučiasi mokykloje? O gal jis galėtų pradėti lankyti naują būrelį? Jūsų pareiga parodyti vaikui, koks įvairus ir įdomus yra pasaulis. Jeigu jis užsisėdėjo prie ekrano keletą metų, supraskite, kad jis stokoja drąsos ir įgūdžių atrasti sau kitokių veiklų bei nuraminti savo emocijas kitais būdais. Jūs turite būti jo vedliai įgyjant šitų įgūdžių.
Taip pat įjunkite savistabą. Jei mokote vaiką gyventi be ekranų, patys irgi turite gyventi aiškiai žinodami, kada ir kiek laiko žiūrite į ekraną, ir galėdami paaiškinti savo vaikui, kad, pvz., jūs tikrinate feisbuką ar susirašinėjate su draugais tik atlikę visus darbus. Jeigu jaučiate, kad darote viską, ką galite, o jūsų vaikui vis dar rūpi tik internetas, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus – jie padės jums suprasti, kas čia vyksta.
– Kokie specialistai tą gydo ir kokiais būdais?
– Šiuo atveju geriausias gydymas yra psichoterapija. Kai klausiate, kokiais būdais, čia vėl grįžtu prie klausimų, ką žmogus veikia internete ir kokią funkciją tai atlieka jo gyvenime.
Dažniausiai tai būna arba emocinių poreikių tenkinimas, arba impulsų kontrolės stoka. Jei žmogus naudoja internetą emociniams poreikiams tenkinti, jam reikia išmokti kitaip savimi pasirūpinti, save pradžiuginti, suvaldyti savo emocijas. Jeigu priežastis – impulsų kontrolės stoka, žmogui reikia mokytis savistabos ir savikontrolės – visą laiką būti įsisąmoninusiam, kas šią akimirką vyksta ir ar aš noriu daryti tai, ką darau.
Lrt.lt
