Pietiniame Marso pusrutulyje egzistuoja didžiulis Hellas krateris, arba baseinas, suformuotas seno kometos ar asteroido smūgio.
Naujame tyrime pristatomi įrodymai, kad šiaurės rytiniame baseino krašte kadaise egzistavo daugybė ežerų.
Jau seniai žinoma, kad baseine ir jo apylinkėse yra daug senovinių upių vagų, tačiau iki šiol jos nebuvo tyrinėtos kaip vandens apytakos sistemų dalys. Dabar mokslininkai ištyrė vagų kryptis ir struktūrą ir nustatė, kur, tikėtina, jos vedė, iš kokių telkinių tos upės galėjo ištekėti ir į kokius įtekėti. Taip aptiktos trys tikėtinos paleoežerų grupės baseino kraštą ribojančiose aukštumose ir viena grupė žemumoje.
Pirmos trys grupės buvo upių šaltiniai, ketvirtoji – pabaigos taškai. Kiekvienos ežerų grupės kilmė – skirtinga: vieni upių šaltiniai formavosi vandeniui sunkiantis iš po paviršiaus, kiti – iš lietaus vandens, dar kitus formavo abu procesai. Upių pabaigoje buvę ežerai formavosi šių upių dėka. Pačių upių pobūdis irgi skirtingas: kai kurios buvo staigių potvynių kanalai, kitos – ramios srovelės, dar kitos galėjo tekėti ilgai ir galingai, panašiai kaip šiandieninė Misisipė.
Kai kurie ežerai ir upės yra greta Hadriacus vulkaninio regiono, kuris senovėje buvo aktyvus. Ten nuolatos keitėsi paviršiaus struktūros, dėl to upės, keisdamos vagas, dažnai palikdavo daug nuosėdų. Šis regionas gali būti labai turtingas ir geologiniais, ir gal net biologiniais Marso praeities pėdsakais.
Technologijos.lt
